captcha

Jūsų klausimas priimtas

N. Arlauskaitė. Pagiriamasis žodis akademinei kontrabandai

Prieš pora metų buvo pasirodžiusi žinutė, kad Filadelfijos policijos departamento darbuotojai lanko meno kūrinių analizės paskaitas. Lankydami jas, policininkai, tiksliau nusikaltimų tyrimų vadovai, toli gražu ne prasmingai leido laisvalaikį ar plėtė akiratį, o dirbo. Jie mokėsi mąstyti kitaip.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Mokėsi matyti įvairiais būdais rikiuojamas reikšmes: ne vien jei a, tai b, bet ir kitokias logikas, kitokius, kartais tik šiam dailininkui ar paveikslui būdingus, reikšmės kūrimo būdus. Vadinasi, mokėsi ir lukštenti šias reikšmes. Narpliojo meno detektyvus.

Ką bendra tai turi su mumis – čia ir dabar? Čia ir dabar vyksta stojimas į aukštąsias mokyklas – į bakalauro ir magistro programas. Nemaža jų skelbia, jog siūlo tarpdisciplines studijas. Ne, programa „Detektyvo darbas ir meno kritika“ neegzistuoja. Tačiau žodis „tarpdisciplinis“ vartojamas dažnai ir dažniausiai žymi „šiuolaikiškumą“, „lankstumą“, kitaip tariant, skelbia: „subalansuota įvairiems poreikiams“. Ir visgi – ką reiškia tarpdisciplinės studijos? Ne bet kur, o čia, Lietuvoje, greta esančiame universitete. Ir kokios jos galėtų būti?

Realybėje tarpdiscipliniškumas dažnai virsta skirtingų disciplinų rinkiniu. Tradicinės „mono“ disciplinos sumetamos į vieną katilą, paprastai dominuojant tai ar toms, kurios sudaro mokslo krypties ar šakos, įrašytos diplome, pagrindą. O šis yra toks, koks tradiciškai susiformavo viename ar kitame fakultete, vienoje ar kitoje katedroje. Ir tas tradiciškai suformuotas vaizdas daugiau ar mažiau sutapatinamas su priimtinomis ribomis, kurios ir laikomos dalyko/disciplinos/srities standartu. Pavyzdžiui, gerai pamenu, kad prieš dabar jau daug metų liepsnojo diskusijos, ar politinių tekstų retorikos analizei vieta filologijos fakultete.  

Nežinau, kaip tai vyksta tiksliuosiuose ar gamtos moksluose, bet gerai įsivaizduoju, kaip situacija atrodo humanitariniuose ir socialiniuose: kaip formuojamos kalbotyros, literatūros, politikos mokslų, vizualumo ar lyčių studijų programos. Galų gale nemaža jų pati ir kūriau. Ar žinote, kas išduoda tai, jog tarpdiscipliniškumas – ne tiek siekiamybė, kiek kliūtis ar problema? Klausimas – „tai kiek čia politikos mokslų, sociologijos ar lingvistikos?“, kuris rodo mąstymo disciplinomis galią. Jis vis iškyla ir iškyla diskutuojant dėl programų turinio, konkrečių dalykų ar baigiamųjų darbų. Jo atsikartojimas, deja, žymi bendrą, galbūt visiškai nesąmoningą, siekį saugoti egzistuojantį akademinių teritorijų pasidalijimą užuot stūmus jų ribas.

Atrodytų, tai tik vidinė universitetų problema – išsidiskutuosim ir viskas susitvarkys, tarpdiscipliniškumo kirvis pagaliau atitiks pakitusios tradicijos kotą. Tokių bandymų yra – vieni universitetai skelbiasi priklausantys liberaliųjų menų tipui. Kiti, kad ir mano Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, smarkiai individualizuoja programas, kad nemenka dalimi individualiai pasirinkti dalykai de facto taptų jei ne tarp-, tai daugiadiscipliniu komplektu. Treti, pavyzdžiui, numatoma Vilniaus universiteto rektoriaus vizijoje, nori paleisti mišrias programas – „Fizika ir filosofija“, „Politikos mokslai ir kartografija“, „Matematika ir menotyra“. Pavadinimai sugalvoti, bet bendra idėja tokia.

Einant tokių jungčių keliu, o aš jam karštai pritariu, kaip tik ir išsiugdo tie pagerintieji, kitokie Filadelfijos detektyvai. Arba kartografai. Arba menotyrininkai. Arba tie, kam pavadinimo mes šią akimirką dar neturime, jei matuojame standartinėmis mokslinių klasifikatorių liniuotėmis. Nes tokios universitetinės kūrybos tikslas – sukurti sąlygas rastis kompetencijoms, kurių dar nesame turėję, lavinti mąstymą, kurio formų ir įgūdžių negalime lengvai sutapatinti su gatavomis specialybių lentelėmis. Juk to ir norime – norime nestandartinių mąstytojų ir kūrėjų sparčiai kintančiame pasaulyje, kuriems pagal apibrėžimą netaikomas klausimas „tai kiek čia vieno ar kito mokslo“, nes tai, ką vadinome vienu ar kitu mokslu, mūsų akyse pakito ir tapo kažkuo kitu, kitokiu žinojimu.

Universitetai – negreitas ir konservatyvus žaidimas. Jie ir juose dirbantys žmonės dažniausiai tvirtai stovi akademinės tradicijos vartuose, o vartų plotis nustatomas pagal turimą įsivaizdavimą apie savo ekspertizės lauko ribas ir peržiūrimas retai. Todėl jei baiminamasi, kad realaus tarpdiscipliniškumo akivaizdoje akademiniai standartai neatlaikys, galima nesijaudinti – vartininkai ir vartininkės dirba patikimai, prie naujo vartų tinklo rašto ar saugojamos teritorijos gylio pratinamasi lėtai.

Todėl vartus ir kamuolius reikia nuolat transformuoti. Kad ir kontrabanda. Žaisdama veidrodžių karalystėje kroketą, Alisa piktinosi, kad viskas neteisinga: lazdos – flamingai ir jie sukiojasi, kamuoliai – ežiai ir patys bėga, o vartai – keturpėsčiai kareiviai ir atsiduria vis kitoje aikštelės vietoje. Kitaip tariant – jokių taisyklių ir sąlygų žaisti. Bet mūsų žaidimas kitoks. Jo gyvybingumui reikia, kad į jį būtų įtraukta galimybė keistis, neprarandant suvokimo apie tai, kas ir kodėl vyksta. Net jei žaidimo pavadinimas galiausiai pasikeis ir nebebus kroketas. O gal ir bus, bet mes kitaip suprasime jį.

1934 m. prancūzų sociologas Marcelis Maussas parašė vėliau tapusį įtakingu straipsnį „Kūno technikos“. Jo pradžioje M. Maussas rašė: „Gamtos mokslų raidoje progresas visada vyksta tik kelyje į tai, kas konkretu ir nepažįstama. Tačiau nepažįstama esti mokslų paribiuose, ten, kur, kaip sakė Goethe, profesoriai „ėda vienas kitą“ (sakau „ėda“, nors Goethe nebuvo toks mandagus). Kaip taisyklė, būtent šiose menkai viena nuo kitos atskirtose srityse slypi gyviausios problemos“.

M. Maussas žinojo, kad kūniškumo problematika priklauso tolimai tuometinės sociologijos periferijai, neatpažįstamai ir nepripažintai. Ilgainiui ji surado savo vietą pačioje sociologijoje ir pastūmėjo naujos srities – kūniškumo studijų – radimąsi, o jau ši jungėsi su kitomis kadaise buvusiomis taip pat naujomis sritimis – lyčių ir seksualumo studijomis, medicinos antropologija ir kitomis.

Atrodo, toks ir turėtų būti orientyras. Todėl – jei mes jau esame žaidėjai ir žaidėjos – turėtume ugdytis skonį akademinei kontrabandai ir jos legalizavimui. O jei esame dar tik žengiantys ir žengiančios į žaidimo lauką, dar tik dairomės vienos ar kitos pakopos studijų – rinktis tokias, kur didžiausios disciplinų sienų kirtimo galimybės, lanksti muitinė, o sankcijos virsta apdovanojimu. Kitaip tariant – tegyvuoja kontrabanda!

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...