captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Jakučiūnas. Kaip ir kodėl reikia keisti švenčių kalendorių

Vienas jautriausių, o bene ir vienas švenčiausių dalykų kiekvieno dirbančiojo gyvenime yra valstybinių švenčių kalendorius. Kiekvieną bandymą jį koreguoti lydi aršios diskusijos ir absurdiški skaičiavimai  - kiek neva nuostolių patiria valstybė per vieną laisvadienį. Nepaisant to, dominuoja bendras supratimas: švenčių visada yra per mažai, darbo visada per daug.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
A. Aleksandravičiaus nuotr.

Gali būti, kad šiai ydingai sistemai, kuri protingai neišnaudoja piliečių įkarščio švęsti, atėjo galas. Parlamentarams priėmus Darbo kodekso pataisas, sukurtos prielaidos toliau gerinti visą darbo-poilsio mechanizmą, ir dabar mums vertėtų pagalvoti, kaip optimizuoti chaotišką (negana to, nuolat kintantį) valstybinių švenčių kalendorių.

Neretai tenka girdėti apie perėjimo prie žiemos arba vasaros laiko neigiamą poveikį žmogaus organizmui, bet nepelnytai ignoruojamas faktas, kad nenatūrali švenčių / darbo dienų kaita turi ne mažesnį žalingą poveikį darbo našumui (ir, žinoma, sveikatai). Darbo kodekso pataisos bus neveiksmingos, jei perėjimas nuo šventimo prie darbo (lygiai kaip ir nuo darbo prie šventimo) ir toliau vyks taip pat skausmingai, ir tai, kaip ligi šiol, reikės daryti daug kartų per metus.

Kadangi poilsiui skirto laiko trumpinti negalime (psichologiniai tokio veiksmo negatyvūs reiškiniai būtų didesni už formalią naudą), verta mėginti visas esamas šventes sujungti į vieną didelę ir ilgą šventę, drauge panaudojant tam tikslui ir valstybinių švenčių, ir kasmetinių atostogų dienas, ir visas jas iš eilės švęsti depresyviausią metų mėnesį – vasarį.

Pradėti reikėtų nuo nedarbo diena kol kas vis dar nepaskelbtos (bet neabejotinai vertos atsidurti valstybinių švenčių sąraše) Meilės arba, populiariai kalbant, Valentino dienos, juolab jai nereikia kaip nors ypatingai pasiruošti, ir pradėti švęsti galima jau iš vakaro – tereikia nusipirkti prezervatyvų ir šampano (nors irgi nebūtinai – kaip daugelis žino, ją neprastai galima atšvęsti ir tamsioje laiptinėje, be jokių saugos priemonių, netgi ir visai nieko negėrus).

Malonūs meilės dienos potyriai sukurtų jausmingą prasidedančios šventės atmosferą, ir būtų puikus preliudas į kitą dieną švęsimą Valstybės atkūrimo dieną, kurią anksčiau pažymėdavome vasario 16-ąją. Tikėtina, kad ateityje šios dvi šventės susilietų į vieną dvi dienas švenčiamą šventę, kurios metu, potencialiai gausinant Lietuvos piliečių skaičių, drauge būtų švenčiama ir meilė, ir valstybės atkūrimas, o valstybiniai / tautiniai simboliai draugiškai dalytųsi viešąją erdvę su erotiniais / pornografiniais vaizdais. Valstybės atkūrimo dieną, kaip ir dabar, visiškai legalu būtų atkurti ir gerokai po vakarykščios pašlijusią sveikatą...

Bet galvos pamesti nederėtų, – pašėlę šventiniuose renginiuose, privalėtume anksti skubėti namo maišyti blynų tešlos rytojaus Užgavėnėms, na, o sentimentalesni žmonės, labiau prisirišę prie kaimyninės valstybės šventinio kalendoriaus, įsigudrintų nakčia atšvęsti ir mūsų šalyje nelegalią „vyriškumo“ dieną – sovietinės armijos dieną. Visai nieko blogo, jei „tikrų vyrų“ išgertuvės užtruktų ir ilgiau – per Užgavėnes jie atrodytų kaip persirengėliai, o Putino atvaizdas ant marškinėlių – kaip šią dieną tradiciškai degintina Morė. Vis dėlto būtent Morės – moters pavidalo čiūčialos – deginimas keltų aistras, nes vyktų Tarptautinės Moters dienos, nūnai švenčiamos kovo 8-osios, išvakarėse, todėl ilgainiui vietoj Morės, matyt, tektų deginti sąlyginius personažus Kanapinį su Lašininiu, kuriuos būtų galima sieti su šiuolaikinės visuomenės didžiosiomis rykštėmis – narkotikų vartojimu bei nutukimu.

Nespėjus nuvysti kovo 8-osios tulpėms (ir neišsiblaivius jas atnešusiems karžygiams), į Signatarų namų balkonėlį ir vėl užkopęs V. Landsbergis skelbtų atėjus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, kurią kiekvienas minėtų pagal savo įpročius ir sugedimo laipsnį, bet nepaisant to, kas ką pasirinktų, vakare reikėtų skubėti į namus dažyti margučių kitą rytą ateisiančioms Velykoms. Prigėrus, privalgius ir išmėginus rankos miklumą ridenant margučius, dar po dienelės, – vadinamosios „antros Velykų dienos“, – ateitų laikas švęsti tarptautinę darbo žmonių dieną. Ir tai padaryti būtų gana sudėtinga, mat tarp žmonių, nuoširdžiai švenčiančių veltui gautą laisvadienį, neabejotinai pasitaikytų tokių, kurie būtų linkę veikiau minėti SSSR pergalės prieš nacistinę Vokietiją dieną. Įtampą tektų malšinti gausiai vartojant alkoholinius gėrimus, bet po to reikėtų itin skubiai blaivytis, mat kitą dieną lauktų Motinos diena, o juk niekas nenorėtų įskaudinti savo mamos ir praleisti šią dieną pagirių migyje. (Tiesa, dalis piliečių pasinaudotų situacija ir išsisuktų nuo pareigos pirkti gėles, mat jų, dar visai geros formos, parsineštų iš parado, o puokštes dekoruoti būtų galima besimėtančiomis Georgijaus juostelėmis).

Iškart po Motinos dienos einančią Tėvo dieną daugelis vyriškosios lyties individų tikriausiai praleistų prie butelio, kad vakarop, kaip ir dera tikriems pater familias, parodytų šeimynykščiams, iš kur pipirai dygsta, o šie privalėtų džiaugtis, – na bent jau tuo, kad Tėvas yra „tikras vyras“, ir ne sykį yra užvažiavęs „iškrypėliams“. Beje, visiškai būtų nenuostabu, jei būtent šią dieną įvyktų ir tradicinės eitynės už lygias teises: nepavykus išsikovoti vietos oficialiame švenčių sąraše, „Baltic Pride“ rengėjai tikėtųsi, kad „tradicinių šeimos vertybių“ grimasos duos jiems politinių dividendų. 

Turbūt verta diskretiškai patylėti, kas dėtųsi, kai tą patį vakarą ir tradicinės poros, ir gėjai drauge susitiktų artimiausiame papartyne, tačiau nėra jokių abejonių, kad Joninių siausmas nesibaigtų ir nuskabius visus žiedus, – labai tikėtina, šioks arba anoks skabymo procesas tęstųsi ir kitą, ir dar kitą dieną, švenčiant Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną, o tai galiausiai lemtų, jog dar vėliau ateisiančią Žolinę nemažai garbių piliečių pasitiktų drybsodami kur nors pievutėje (tiesa, vis dar ant sniego – juk vasaris), ir vėliau turėtų maldauti užtarimo – iš pradžių mergelės Marijos, o vėliau ir policininko, ketinančio išvežti viešosios tvarkos pažeidėją į blaivyklą.

Visa laimė, kad kitą dieną lauktų gilių tradicijų nūdieną neturinti šventė – Lygės, minima ir kaip Baltų vienybės diena. Kadangi tūlam lietuviui būtų nelabai aišku, ką čia tokią dieną daryti – deginti su neopagonimis lauželius, virti cepelinus ar gerti degtinę, – dauguma jų, tikėtina, šiek tiek atsipūstų, o sumanesnieji ir miklesnieji grįždami iš Senamiesčio paupiuose nemokamai prisirinktų žvakelių, kurias galėtų panaudoti kitą dieną švęsdami Visų šventųjų šventę.

Labai gali būti, kad atšventę penkiolika švenčių iš eilės, žmonės jaustųsi mažumėlę pailsę, ir jau norėtų eiti dirbti, bet švenčių ritmas šiuo metu kaip tik intensyvėtų ir pamažu taptų nebepakeliamas. Kraupų apsirijimą ir apsinuodijimą lengvais alkoholiniais gėrimais, nes neva tik jie tinka Kūčių stalui, pakeis Kalėdų persivalgymas ir persigėrimas, tada teks sunkiai ir skausmingai lėbauti antrąją Kalėdų dieną, pasiekti kulminaciją per Kūčeles, ir pergalingai, nemažinant tempų, išsilaikyti tose soties bei svaigulio aukštumose per Naujuosius, o taip pat per valdžios pridėtas papildomas švenčių dienas.

Bent kelios iš jų būtų skirtos piliečių asmeninėms šventėms – tarkim, kad vėliau netrikdytų darbo ritmo, po Naujųjų visi piliečiai kartu galėtų atšvęsti savo Gimtadienius. Dar viena šventinė diena būtų skirta visoms kitoms asmeninėms progoms – vestuvėms, laidotuvėms, krikštynoms etc. Reikėtų numatyti vieną bendrą profesinę šventę, taip pat dieną atšvęsti per metus įvykusias sporto pergales, ir vieną gedulo dieną apraudoti sporto nesėkmes – panašią į juodojo kaspino dieną, tik liūdnesnę. Matyt, prireiktų atskiros šventės tinkamai pažymėti visas kitas tradicinių ir netradicinių bendruomenių, tai pat egzotines šventes – nesvarbu, ar esate judėjas, ar stačiatikis, jeigu garbinate Kecalkoatlį arba, tarkim, atstovaujate Krovinių kulto bendruomenei, tai būtų jūsų šventė. Pagaliau valstybine švente taptų Boso diena (dėl ko gi daugiau dirbame, jei ne dėl Boso?), ir Melagių diena – juk meluojame kasdien, melu remiamės rytą ir vakarą, jis dažniau sutinkamas negu moterys, kurios turi savo šventę, ir yra svarbesnis negu valstybė.

Atskyrus  darbo dienas nuo švenčių dienų, iš pradžių nekeičiant darbo dienų ir savaitgalių sistemos, išsyk padidėtų darbo efektyvumas ir šalies ekonominiai rodikliai; net ir vadinamosios „atostogos“, anksčiau nešdavusios darbdaviams vien nuostolius, pavertus jas nesibaigiančia švente, taptų ekonomiškai pagrįstos – per šventes žmonių be saiko taškomi pinigai didintų darbdavių pelnus ir grįžtų į biudžetą mokesčių pavidalu, išradingas švenčių papročių glaudinimas ir pritaikymas veikti vieningoje sistemoje drauge su kitomis šventėmis bei tradicijomis skatintų piliečių išradingumą ir kūrybingumą, kurį jie vėliau galėtų toliau lavinti atlikdami užduotis darbe.

 Jei efektas pasirodys nepakankamas, prie jau esamų švenčių vėliau bus galima prijungti visus savaitgalius (iš viso 104 dienos), ir kiekvienam laisvadieniui taip pat suteikti šventinį turinį – susidarys vientisas maždaug 4 mėnesių švenčių blokas. Užtat kitus 8 mėnesius bus pratisai dirbama.

Tiesa, tai mūsų nebebaugins, nes sąmonėje jau bus įvykęs lūžis – darbą vis labiau suvoksime kaip malonų, poilsingą laisvalaikį, kaip atostogas, per kurias galime laisvai įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Ir atvirkščiai – šventė bus jau ne tai kas suteikia atilsį ir džiugina, bet veikiu tai, ką reikia sukandus dantis iškęsti, kam vykstant, net jei neišeina jaustis pakenčiamai, svarbu bent jau nežūti.

Mūsų šalyje įvyks tai, apie ką užsienio valstybių darbdaviai nedrįsta net pagalvoti: Lietuvos darbuotojų profsąjungos pradės reikalauti sumažinti, o galiausiai ir visiškai atsisakyti poilsio dienų kaip nenaudingų ir kenksmingų sveikatai. Galima pridurti, jog nemaža dalis darbuotojų elgsis taip pat nuolankiai kaip ir dabar, priėmus naująjį DK: jie be jokių kalbų (ar tuo labiau maištų) sutiks su mažesniais atlyginimais, kad tik nereikėtų dieną naktį kamuotis šventėse. Todėl ir Seimas šįsyk pagaliau bus mielaširdingas: jis įsiklausys į darbuotojų skundus ir mainais į švenčių panaikinimą suteiks teisę į permanentinį darbą be poilsio dienų su minimaliu uždarbiu arba išvis be jo.

Beje, ufonautai neatskris, nes paaiškės, kad nėra kam, nei kur atskristi, o ufonautai iš tikrųjų esame mes patys, laiku nepasipriešinę Seimo nariams, LLRI ideologams, stambių verslininkų užmačioms, – ir todėl pelnytai likę be nieko.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...