captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Mafijos prieskonis JAV rinkimų kampanijoje

Nenoriu sudaryti įspūdžio, atrinkdamas apžvalgai užsienio spaudą, jog tik Rusijos vadovai yra didžiausi pasaulio politiniai nusikaltėliai, nors tokiai išvadai pagrindo yra. Tačiau būtent Amerikos spaudoje, – o ją cituoju rečiau nei Europos ar net kitų žemynų laikraščius, – randu medžiagos visai kitokiai išvadai.
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Amerikos tiriamieji žurnalistai dažniausiai taiko kritikos strėles ne į rusus, o į amerikiečius. Tai ypač ryšku per rinkimų sezoną. Dviejų pagrindinių partijų kandidatai į prezidentus, nors oficialiai dar nepatvirtinti, jau aiškūs.

Kiti dar likę tų pačių partijų varžovai, kaip ir pustuzinio mažesniųjų partijų kandidatai, turi tik teorinį, bet ne praktinį šansą laimėti.

Taigi pasirinkimas bus tarp Hillary Clinton ir Donaldo Trumpo, ir jeigu amerikiečiai vadovausis tik žiniasklaida, tai dažnas jų pagalvos – šiemet nėra už ką balsuoti!

Juk abu kandidatai savo žiniasklaidos taip „sudirbti“, kad rinktis belieka tik tarp nesąžiningos moters, kuri, jei išrinkta, būtų pirmoji Amerikos prezidentė moteris, ir nesąžiningo vyro, kuris, jei išrinktas, būtų pirmasis klounas, Amerikos prezidentu tapęs tik dėl to, kad už „rimtą“ įprastinę politikę amerikiečiams mieliau besiskeryčiojantis juokdarys.

Čia gal ir perdedu, bet tik truputį. Esmė ta, kad D. Trumpą palaikanti spauda (o jos nedaug) vardija ne tiek savo kandidato teigiamas puses (kurių dar mažiau), kiek akcentuoja ir tirština H. Clinton neigiamybes, kurių daug ir tirštinti nereikia.

Tą jau su pasimėgavimu darė jos oponentas demokratų partijoje Bernie Sandersas, visai nekalbant apie respublikonus, kurie, kaip sakiau, įsibėgėję juodina Hillary, manydami, kad šitaip darydami automatiškai baltina Donaldą.

Vienas skirtumas Hillary naudai – yra ne tik ją peikianti, bet ir ją girianti spauda, kurios ypač daug Europoje. Žinoma, Europa Amerikos prezidento nerinks, bet jei rinktų, tai aiškiai laimėtų Hillary, o Donaldas žiauriai pralaimėtų.

Net ir aplink Dmitrį Orlovą susitelkusi Amerikos rusų grupė, įspėjanti, kad amerikiečiai ir NATO prieš Rusiją rengiasi pradėti branduolinį karą, nepalaiko D. Trumpo, nors tas ir sakė, kad prezidentu tapęs jis su V. Putinu vyriškai susės ir pasikalbės – ir prie karo neprileis.

Tuo labiau tie rusai nepalaiko ponios H. Clinton, nes toji susidėjusi su baisiausiais karo gaivalais, neokonservatoriais.

Aš, darydamas Vakarų spaudos apžvalgas, savo ruožtu kurį nors kitą kartą  pažiūrėsiu, ką tikrai pozityvaus apie ją rašo amerikiečių komentatoriai, o tokių nedaug, bet yra.

Tuo tarpu likime prie Donaldo Trumpo ir trumpam sugrįžkime prie Europos spaudos. 

Vienas ryškiųjų kairiosios pakraipos Vokietijos žurnalistų yra Frankfurte 1946 m. gimęs Arnas Widmannas, studijavęs filosofiją pas Theodorą Adorno ir kaip steigėjas ar redaktorius susijęs su šiais svarbiais laikraščiais ar žurnalais: „Tageszeitung“, „Vogue“, „Zeit“, „Berliner Zeitung“, „Frankfurter Rundschau“.

Neseniai Vokietijos politinių ir kultūrinių pamąstymų ir žinių portalas „Perlentaucher“ paskelbė A. Widmanno straipsnį apie Donaldą Trumpą, kuriam birželio 14-ąją sukako 70.

„Tai jokia proga intensyviau aptarinėti šį akivaizdžiai narcisizmo kamuojamą psichopatą. Vis dėlto dabar jis užsimanė tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Tą jis grasino jau pusę tuzino kartų. Tačiau dabar dalykai atrodo rimti.

Tad pats laikas apie jį pasiinformuoti. Geriausia knyga apie Donaldą Trumpą, deja, išėjo jau 1992 m., ją parašė Wayne‘as Barrettas, tada savaitraščio „Village Voice“ redaktorius“, - teigė Arnas Widmannas.

Jis tęsė: „Ilgą laiką ją rasti buvo galima tik antikvariatuose, dabar išėjo elektroninė versija su visai nauju įvadu. Jį turėtų paskaityti kiekvienas, mokantis angliškai. Per 30 puslapių jis pateikia puikiai išdėstytą pirmąją įžvalgą į D. Trumpo darbus ir prisidirbinėjimus, į jo rasistines nuostatas.

Štai, visoje jo firmų vadovybėje nėra nė vieno juodaodžio, net jo asmens sargybiniai visi balti – ir, žinoma, tik vyrai. Moterų jis apskritai nelinkęs vertinti.

Naujasis W. Barretto knygos įvadas prasideda scena Trumpo bokšto Niujorke eskalatoriuje. Štai Trumpas juo leidžiasi žemyn į pastato holą, kur jo duktė buvo anonsavusi jo atvykimą – jis tarsi atplevena iš viršaus – ir tada beveik 40 minučių kalba apie tai, jog politikai tik šneka ir nieko nedaro ir kad nė vienas jų niekada nesumušė kinų ar japonų, o jis tai darąs kasdien.

Šio pasirodymo pagrindinė žinia ir buvo ta, jog „tik lūzeriai kabutėse vaikšto, o laimėtojai yra nuleidžiami“.“

Žurnalistas W. Barrettas toliau neanalizuoja D. Trumpo  kalbos turinio, tik apibendrina jam ir jo advokatams primetamus ryšius su nusikalstamu pasauliu ir tęsia: „Trumpo bokštas yra paminklas mafijai. Vietinio mafijos nario draugiškos paslaugos parūpino jam betoną, o mafijinės firmos į dangų iškėlė tuo metu didžiausią šalyje betoninį projektą“. 

„Nūnai, tiesdamas rankas į Baltuosius Rūmus, D. Trumpas apskelbia dar didesnį projektą iš betono: tai būsianti tūkstančio mylių siena, kuri mus apsaugotų nuo Meksikos narkotikų ir prekybos žmonėmis kartelių“,– rašo W. Barrettas.

Toliau savo naujame įvade jis išvardija dvi ar tris dešimtis neaiškių veikėjų, kurie Trumpo bokšte įsigijo kelis milijonus dolerių kainuojančius butus, tarp jų buvęs Haičio diktatorius Baby Doc Duvalier, keli su FIFA susiję nuteisti sporto pasaulio veikėjai ir rusų ar italų mafijos nariai.

„Įspūdis, kurio negalima atsikratyti, yra tas: kas balsuoja už D. Trumpą, tas balsuoja už mafiją“,– taip savo pasakojimą apie D. Trumpui nedraugišką amerikiečio žurnalisto W. Barretto knygą baigia vokiečių žurnalistas A. Widmannas.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...