captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Birželio dienos – ir smagios, ir baisios

Birželio 12-ąją įvyko ne tik Lietuvos radijo 90-mečio koncertas, bet, kaip tada pranešė Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“, tai taip pat itin reikšminga pasaulio istorijos sukaktis. Tądien prieš 25-erius metus išvis pirmąsyk Sovietų Sąjungos istorijoje Rusijos piliečiai galėjo laisvai pasirinkti, kas jų šaliai vadovaus.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Didele balsų dauguma jie Rusijos Federacijos prezidentu išsirinko žmogų, laikomą esant radikaliu reformininku. Tai Borisas Jelcinas, ketinęs Rusiją paversti nepriklausoma, demokratine ir klestinčia šalimi. 

„Pergalės švenčių, viešo džiaugsmo protrūkių Maskvoje nebuvo. Vietoj jų – tik ramus pasitenkinimas, jog, pasak tada dar neoficialių pranešimų, rinkimus laimėjo B. Jelcinas.

Kaip tą 1991-ųjų birželio 12-ąją Vokietijos nacionaliniam transliuotojui „ARD“ kalbėjo vienas rusas, „esu laimingas, aš už jį balsavau, juk jis vienintelis rimtas.“

Toliau Vokietijos radijas aiškino taip: „Savo gimtajame Sverdlovske B. Jelcinas pagal ligi šiol turimus duomenis surinko 90 procentų balsų, o beveik visuose kituose šalies miestuose už jį, žadantį imtis esminių reformų, balsavo daugiau nei pusė visų rinkėjų.

Gimęs 1931 m. valstiečių šeimoje netoli Sverdlovsko, B. Jelcinas pirmiausia padaro karjerą kaip partinis komunistas, 1981-aisiais tampa kompartijos centro komiteto nariu, o 1985-aisiais naujasis generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas pasišaukia jį į Maskvą.

Tačiau smarkiajam ir galios siekiančiam B. Jelcinui M. Gorbačiovo nuosaikios reformos vyksta per lėtai. 1990 m. vasarą jis iš komunistų partijos išstoja – tokiu metu, kai Sovietų Sąjunga ima byrėti.

B. Jelcinas nori iš Rusijos padaryti nepriklausomą, demokratišką, ekonomiškai tarpstančią valstybę, šiuo savo pažadu laimi Rusijos federacijos prezidento rinkimus ir 1991 m. liepos 10-ąją prisaikdinamas Kremliuje.

Tačiau po mėnesio jį pasitinka pirmas sunkus išbandymas. Grupė užkietėjusių komunistų nori atkurti buvusią diktatūrą, surengia pučą, suima Sovietų Sąjungos prezidentą M. Gorbačiovą Kryme, paskelbia nepaprastąją padėtį ir liepia tankams įriedėti į Maskvą.

Sostinės gyventojai iškelia barikadas, B. Jelcinas prie Baltųjų rūmų, Rusijos federacijos būstinės, lipa ant tanko ir drožia uždegančią kalbą.

„Pučo niekuo negalima pateisinti, čia iš tiesų vyksta reakcinis, konstitucijai prieštaraujantis perversmas, jam reikia priešintis“, – šaukia B. Jelcinas jį išrinkusiems žmonėms. Jo kalba užsilipus ant tanko, – tai vaizdas, kuris apskrieja pasaulį, – sumobilizuoja mases, o pučistus priverčia pasiduoti. 

Iš šios konfrontacijos prezidentas išeina sustiprėjęs, jis uždraudžia ligi tol visagalę Sovietų Sąjungos komunistų partiją Rusijoje ir atviru tekstu į vietą pastato M. Gorbačiovą.

Vis dėlto politinis B. Jelcino valdymo balansas galų gale dviprasmiškas: jis sukūrė politinę sistemą su toli siekiančiais prezidento įgaliojimais ir taip išliejo pamatus savo įpėdinio Vladimiro Putino autokratiniam režimui“, - teigė Vokietijos radijo svetainės „Deutschlandfunk“ žurnalistas Otto Langelsas.

Išvardijęs vieną kitą, dažniausiai neigiamą, B. Jelcino valdymo poslinkį, Vokietijos radijo darbuotojas pažymėjo, jog „nesveikatos problemų ir, manoma, per didelio alkoholio vartojimo slegiamas, B. Jelcinas 1999 m. gruodžio 31 d. paskelbė atsistatydinsiąs.“

Dar keletą metų jis gyveno nuo viešumos pasitraukęs valdžios žmonėms skirtoje viloje netoli Maskvos ir mirė 2007 m. balandžio 23-iąją.

„B. Jelcinas savo šaliai pasitarnavo dideliais darbais, tačiau padarė ir didelių klaidų“, – taip pirmojo ne Tarybų Sąjungos, o Rusijos prezidento  palikimą po jo mirties įvertino buvęs jo bendražygis ir paskui oponentas  M. Gorbačiovas.  

Nuo savęs pridursime, kad po B. Jelcino išėjimo iš valdžios eiliniams rusams gyvenimas, jei nepablogėjo, tai ir nepagerėjo, oligarchų savivaliavimas nesiliovė, o tik pasipildė tiesioginio prezidento dalyvavimo toje pačioje oligarchijoje spalvomis.

Ir jei B. Jelcinas pradėjo pirmąjį karą Čečėnijoje, tai jo įpėdinis V. Putinas pradėjo ar bent prisidėjo prie antrojo – ir tai ne vienintelis karinis konfliktas už Rusijos sienų, kurį įžiebė ar pakurstė B. Jelcino įpėdiniai.

Šiandien, birželio 15-ąją, vieną baisiausių dienų Lietuvos istorijoje, prieš 76-erius metus į Lietuvą įžengė Raudonosios armijos daliniai, jiems vadovavo ir M. Gorbačiovo, ir B. Jelcino pirmtakai.

Tie Lietuvą, Latviją ir Estiją užėmę daliniai klausė dar 1917 m. Rusijoje valdžią užgrobusios komunistų partijos įsakymų – partijos, kurią daug vėliau M. Gorbačiovas norėjo tik reformuoti, B. Jelcinas iš jos išstojo, o ji pati sunyko, palikdama tik jai priklausiusius žmones, dabar Rusijoje valdančius nebe ideologijos, o savosios klaninės naudos pagrindu.

Ta nauda artikuliuojama negilaus, bet agresyvaus rusiškumo kategorijomis, jį gaivina ne senos rusų kultūros dvasia, bet paviršutiniškas jėgos ir materijos blizgesys, mažai, jei išvis ką bendro turintis su Aleksandru Puškinu, Nikolajumi Gogoliu, Fiodoru Dostojevskiu, Ivanu Turgenevu, Levu Tolstojumi, Antonu Čechovu, Ivanu Buninu, Vladimiru Solovjovu, Marina Cvetajeva, Borisu Pasternaku, Vladimiru Nabokovu, Aleksandru Solženicynu, Andrejumi Sacharovu ir kitais Rusijos dvasios milžinais.

Ne rusų ar bet kurios kitos tautybės žmonės, o kaip tik tie, kurie savo žmogiškumą ir žmoniškumą prarado, trypė ir niokojo Lietuvą porą baisiųjų birželių iš eilės. Tarp jų – pirmąją okupaciją birželio 15-ąją pažymėjęs 1940-ųjų birželis, tada 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėję bolševikų organizuojami masiniai žmonių trėmimai į Sibirą ir paskutinę to birželio savaitę bolševikus pakeitusių nacių, su lietuvių pagalba įsukusių masinio Lietuvos piliečių žydų žudymo ratą, teroras.

Ir taip per daugelį birželių bei visų kitų mėnesių iki pat karo pabaigos ir dar 40 su viršum metų po to liejosi nekaltų žmonių kraujas vien dėl to, kad jie ne tos rasės, ne to tikėjimo, ne tos klasės, ne tų pažiūrų.     

Tai senos žinios, bet jas primena ir šviežiai praliejamu krauju lyg ataidi   naujausi pranešimai apie įvykius Jungtinių Amerikos Valstijų Orlando  mieste ir Paryžiuje, kur dvasioje tie patys, tik kitokią kaukę užsidėję teroristai naikino žmones dėl tokių pat nelemtų priežasčių.

Kaip apgailestavo Vokietijos dienraštis „Frankfurter Rundschau“, deja, „politiškai ir visuomeniškai viskas ir toliau klostysis kaip ligi šiol. Po gedėjimo bus įvykių nustūmimas į juodąją skylę ir pamiršimas. Ginklų laikymo teisė nebus patikslinta, nusikaltimų priežastys nebus nuodugniai išnagrinėjamos ir apmąstomos.

Tai ir šį kartą nepasikeis, net jeigu prezidentas Barackas Obama iš naujo pareikalaus reformų. Rinkimų kova siaučia, ir numatomas respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas naudoja išpuolį Orlando klube tik kaip priemonę savo kampanijoje prieš islamą ir migrantus“, – rašė Frankfurto kairiųjų laikraštis.  

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...