captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Valatka. Klausimas, į kurį Birželio 14-ąją privalu atsakyti kiekvienam

Prieš 76 metus, birželio 15-ąją, Raudonoji armija okupavo Lietuvą. Svaičiodama apie antrą Versalį po Antrojo pasaulinio karo, tuometė A. Smetonos valdžia atidavė valstybę okupantui be šūvio. Tarp A. Smetonos ir jo valdžios intencijų nesipriešinti buvo ir argumentas, kad nesipriešinant bus išsaugota daug karių ir civilių gyvybių, pati tauta.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Koks tai naivus argumentas, ėmė aiškėti jau pirmosiomis okupacijos savaitėmis. O po metų, birželio 14-ąją, Lietuvos nuostoliai jau prilygo SSRS invazijos išvakarėse turėtos kariuomenės dydžiui. Į Sibiro nelaisvę buvo išgabenta nuo 20 tūkst. iki 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Ne tik lietuvių – žydų, lenkų, rusų. Žydų procentas buvo netgi didesnis nei lietuvių. Vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų. Dauguma šių vyrų žuvo nelaisvėje.  

Nuo šios akimirkos, prasidėjusios prieš 75 metus, kraujas Lietuvoje liejosi laisvai iki pat 1953-ųjų pabaigos. Žydų žudynės, į kurias ne vienas lietuvis įsijungė ir paveiktas baisiosios Birželio 14-osios, šviesuomenės emigracija, masinės pokario deportacijos, partizaninio karo netektys prikišamai parodė, kad nesipriešinimas okupantui tautai kainavo labai brangiai. Turbūt brangiau, nei būtų pasipriešinimo atveju. O jei dar pridėtume psichologinę traumą, kurią tauta patyrė be kovos atidavus savo valstybę?

Todėl Birželio 15-oji, kaip ir Birželio 14-oji, turėtų būti proga ne dūsauti prie simbolinio gyvulinio vagono, o dalykiškai pamąstyti apie krašto gynybą. 

Kaip ir kodėl turėtume prisiminti tremtį? Kas šiandien daugumai Lietuvos žmonių yra Sibiro tremtis? Kaip, palyginti su išvežimu į Sibirą, atrodo mūsų baimės prarasti darbą, padėtį visuomenėje, pykčiai dėl to, kad ne vienam tenka darbo ieškotis Londone ar Dubline, pabrangęs kalafioras? 

Ar dėl tokių dalykų kibdami vienas kitam į atlapus suvokiame, ką reiškia turėti savo ūkį, namus, kaimą, kuriame pragyveno visos tavo giminės kartos, ir per valandą atsisveikinti su viskuo, kas buvo tavo gyvenimas, būti įkištam į gyvulinį vagoną ir po poros savaičių atsidurti amžino įšalo žemėje?

Taip, žmonės negali, o ir neprivalo kasdien taip mąstyti. Bet birželio 14-ąją ir 15-ąją, kiekvienam iš mūsų visai sveika būtų atsakyti į šį klausimą. Kaip ir prisiminti, kad tremtis nebuvo tik lietuvių kančių kelias. Vien po Antrojo pasaulinio karo iš savo gyvenimo vietų buvo išvaryti, išvežti iki 17 mln. žmonių – vokiečių, lenkų, ukrainiečių, latvių, vengrų. Gal tada kitaip žiūrėtume ir į Sirijos, Irako, Libijos pilietinio karo pabėgėlius?

Yra ir dar pora dalykų, plaukiančių iš vežimo į Sibirą patirties.

Nors Sovietų sąjunga subyrėjo, bet jos teisių perėmėja Rusija po trumpos demokratinės pauzės grįžo prie tos pačios sistemos, paremtos neapykanta laisvei ir panieka kitoms tautoms. Ši valstybė tiesiogiai grasina mūsų laisvei, ir to negalima nė sekundei pamiršti. 

Neturime teisės pamiršti ir kito svarbaus dalyko. Kai mes – dažnai ir teisėtai – pykstame dėl prastos valdžios, nesolidaus kai kurių Seimo narių elgesio, blogo valstybės reikalų tvarkymo, korupcijos, kai matome vyriausybės tūpčiojimą vietoje, pasauliui pasiutusiu greičiu lekiant globalizmo greitkeliu, turėtume suprasti: tai – ne tik šios dienos problema.

Tai – ir masinių deportacijų padarinys. Sibiro tremtyje ir lageriuose atsidūrė Lietuvos žiedas – geriausi ūkininkai ir verslininkai, mokytojai ir kunigai, profesūra ir karininkija. Protingiausi, versliausi, labiausiai išsilavinę. Praktiškai visi tie, kurie ir sukūrė Lietuvos Respubliką.

Dešimtys tūkstančių ištremtųjų negrįžo. O tie, kurie grįžo, sovietų valdžios buvo ujami, stumiami į visuomenės paraštes nuo bet kokios įtakos tautos gyvybingumui.

Tai – netektys, kurias maža tauta jaus ir po šimto metų, praėjusių nuo deportacijų. Tokių netekčių neįmanoma kaip nors kompensuoti. Galima tik prisiminti. Bet ar visi Lietuvos piliečiai Sibiro tremtį šiandien priima kaip savo asmeninę netektį, valstybės katastrofą? 

Regis, 27-aisiais laisvės metais toks klausimas lyg ir neturėtų kilti, tačiau atsakymas į jį: tikrai ne visi. Ir kol taip bus, Lietuva negalės būti nei iki galo saugi, nei visiškai laisva.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close