captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Alperytė. Garsuose prie bedugnės

Dar prieš interneto erą mano klasiokų šeimose visi turėjo po radijo tašką. Patys primityviausi vienos programos imtuvai buvo įdiegti beveik visuose butuose, gamyklose, geležinkelio ir autobusų stotyse, ligoninėse, kaimo trobose, miestų aikštėse, paplūdimiuose, rekreaciniuose parkuose, sporto salėse.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Atsimenu vasaras Rupinų kaime prie Nemuno, kur girdėdavau Vlado Jurkūno Pasakų Senelį ir Vilniaus bokšto laikrodį mušant devintą vakaro, nes po to prasidėdavo pasakėlė vaikams, o aš mokiausi siuvinėti pynute.

Vėliau buvo radijo teatras, ir Stepas Jukna kerėjo savo demonišku balsu Sruogos „Apyaušrio dalioje“ o Rūta Staliliūnaitė Salomėjos Nėries „alyvomis“. Jos keistas švelnus staccato, skaitant pačią lyriškiausią poeziją buvo viena iš įkvėpimo salų. Taip pat ir Monika Mironaitė, kurios temperamentas buvo visai kitoks – stoiškesnis, rūstesnis, hedagableriškas. Negaliu pamiršti nei Arno Roseno, nei Juozo Rygerto, nei Audrio Chadaravičiaus. Todėl visai natūralu buvo lankyti mokykloje skaitovų būrelį – tai buvo tarsi sekmadieninio radijo teatro tąsa.

Tuo metu per radiją buvo transliuojami Komunistų partijos Centrinio komiteto pranešimai, buvo viešinamos socializmo pergalių ir kapitalizmo pralaimėjimų suvestinės. 6 val. ryto ir vidurnaktį skambėdavo himnas. Tas, kur giedojo, kaip „tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“. Bet mes atsirinkdavome – kur tikra, o kur tik duoklė. Mama su močiute mėgo sekmadieninį pageidavimų koncertą. Man patikdavo Danutės Neimontaitės „Mokyklinis valsas“ ir „Kaip maža kregždutė“ – su draugėm keisdavomės dainų žodžiais. Turėjome tokius sąsiuvinius.

1964 m. Sovietų Sąjungoje pasirodė pirmoji dvidešimt keturias valandas per parą transliuojanti radijo stotis „Majak“ (Švyturys). Jos užduotis buvo įveikti mums priešiškus Vakarų „balsus“. Mano mama eidama į darbą ir ruošdama pusryčiams sumuštinius, jį įjungdavo. Labai gerai atsimenu, kad dažnai transliuodavo dainą „Tu rašai man laiškus iš Tyndos“ (nes tuo metu Baikalo-Amūro magistralė buvo amžiaus projektas).

Močiutė lygindama baltinius niūniuodavo kartu su Stase Laurinaityte. Iš jos išmokau „Sidabro giją“, ir buvo svarbu kartu su močiute patūravoti. Senelis mėgdavo kitą dainą – „ekspresais bėga dienos“. Galvodavau, kur jos bėga tais ekspresais. Dar jis mėgdavo mane prajuokinti ir dainuodavo „plaukia sau laivelis Karmelitų link, sėdi jame Jonas, dairosi aplink“. Buvo tikrai juokinga. Dar buvo vyrų ir moterų oktetai. „Nemunėli, Nemunėli“, „Meškeriotojo dainelė“, M. Noviko – A. Saulyno „Gera“. „Ar nebūtų geriau, jei šiuo metu man padainuotum dainą tu, tu, man dainuotum tu“ – traukdavom mes. Arba – „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“, „Sakyki, kam atskyrei mus“ („Daina apie Kauną“, „Eglutės“)…

Daug ko gal ir nesupratome. Iškart po Antrojo pasaulinio karo tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos sužvango „geležinės uždangos“ metalas. Pasaulis įžengė į laikotarpį, istorijoje išliksiantį kaip Šaltasis karas, kuriame nebūta tiesioginės karinės konfrontacijos, tačiau paslapčia „kovojamas“ karas tarp socializmo ir kapitalizmo buvo aršus. Kovos įrankis buvo „glušilkos” – transliacijų blokatoriai.

Tėtis prieš miegą klausydavo „Laisvės radijo“. Tie trukdžių garsai buvo tokie gąsdinantys kaip kokie tankų vikšrų garsai. Bet pro juos skverbėsi rokas ir pasaulio garsai anapus bedugnės. O dieve – „The Beatles“. Ištisos žemuogių pievelės atskriedavo iš „anapus“. Eteryje „glušilkų“ nenugalima skambėjo (mamos nuomone) – baisi anglų kalba, jai amerikiečiai atrodė labai gąsdinantys. Bet mūsų anglistės Aldonos Berdenkovienės paskatinti, per pamokas penktoje klasėje klausėmės įrašų su Williamo Shakespeare`o sonetais, buvome taip auklėjami. Nustebinau pirmame kurse anglistę Maskvoje, kai išpyškinau Bairono „Sutemas“ angliškai. Vaiko protas imlesnis. Mums nebuvo sunku įsiminti. Kad kada nors panaudosiu anglų kalbą „realiame“ gyvenime, net nesapnavau.

Bet mūsų mylimus anapusinius balsus sovietai uoliai „dusino“. 1953 m. kovo 1-ąją oficialiai pradėta trukdyti Vakarų bangoms prasiskverbti į Sovietų teritoriją.

Iš pradžių, SSRS veikė daugiau kaip trys šimtai slopinimo stočių. 1950 – jau dvigubai tiek. Po aštuonerių metų – trigubai. O iš kitos barikadų pusės Amerikos Laisvosios Europos komitetas pradėjo savo radijo transliacijas iš Senojo pasaulio.

Vakarų „balsus“ į Sovietų Sąjungą skirstyta pagal priešiškumo laipsnį. Pirmoji kategorija – „labai pavojinga“, kuri, be „Laisvės radijo“ ir „Laisvosios Europos“, buvo taikoma „Izraelio balsui“ ir Albanijos „Tiranos Radijui“. Jų šaukinius puikiai atsimenu.

Švelnesnė, bet vis dar priešiška buvo BBC, „Deutsche Welle“, „Amerikos balsas“, „Radijas Korėja“ ir „Pekino radijas“. Jie buvo duslinami elektroninio triukšmo, primenančio žmonių kalbą, pagalba.

Buvo toks vakariečių paprotys diktoriams parinkti žmones su labai gerais altais ir baritonais, kad nebūtų įmanoma jų „uždusinti“. Kur čia neprisiminsi Romo Sakadolskio ir jo „Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono“.

1987 metais grįžau į Lietuvą po studijų Maskvoje. BBC transliacijos trikdžių neliko. Nustojamas blokuoti ir „Amerikos balsas“. 1988 m. naktį iš lapkričio 29-osios į 30-ąją buvo išjungti visi duslintuvai Sovietų šalyje. Ilgametė Sovietų radijo blokada baigėsi. Po trejų metų Sovietų Sąjunga mirė pati.

Paskui gyvendama užsieniuose per radiją mokiausi vietos kalbų ir dialektų.

Kai grįžau ir iš ten, vienas žymus Lietuvos maestro priimdamas į darbą pasakė – koks amerikoniškas jūsų akcentas... Nuoširdžiai nustebau. Bet tai buvo jau seniai.

O kai pasiilgstu vaikystės ir tėčio, įsijungiu „Laisvės radiją“ („Radio Svoboda“), ir dažniausiai puikiai užmiegu. Ties bedugne.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...