captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip baigsis euras?

Tokio pavadinimo straipsnį neseniai paskelbė dienraštis „Wall Street Journal“. Jį tuoj pat persispausdino klasikinių liberalų įkurto Cato instituto svetainė. Straipsnio autorius – Geraldas P. O`Driscollas, buvęs JAV centrinio banko Dalaso skyriaus ir vėliau privataus banko „Citigroup“ viceprezidentas. Jo mintys – aiškios ir drąsios
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Tokio pavadinimo straipsnį neseniai paskelbė dienraštis „Wall Street Journal“. Jį tuoj pat persispausdino klasikinių liberalų įkurto Cato instituto svetainė. Straipsnio autorius – Geraldas P. O`Driscollas, buvęs JAV centrinio banko Dalaso skyriaus ir vėliau privataus banko „Citigroup“ viceprezidentas. Jo mintys – aiškios ir drąsios. 

„Euras yra pirmoji pasaulio valiuta, sumanyta tarsi iš nieko. Tai pinigai be tėvynės. Europos Sąjunga yra ne federacinė valstybė, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, bet suverenių valstybių sankaupa.

Europos valstybes kausto stangrumai, įskaitant nepaslankumus darbo rinkose, kur kalbų skirtumai ir profesijų saugojimas daugelyje šalių trukdo darbo jėgos mobilumui. Dėl to jų ekonomikoms sunku prisitaikyti prie ciklinių ir struktūrinių ūkio pokyčių.

Kaip tik dėl to, kai euras buvo sukurtas 1999 metais, Miltonas Friedmanas prognozavo, kad jis neištvers nė dešimtmečio. Dėl laiko jis suklydo, tačiau labai gali būti, kad patį faktą jis bus išpranašavęs teisingai. 

Graikija dabar yra valiutinės ir fiskalinės krizės euro zonoje epicentras. Rinkos bijo „grišėjimo“ – graikų išėjimo iš euro. Šitas išėjimas yra beveik užprogramuotas, tačiau žaidimo finalas eurui bus sužaistas Ispanijoje.

Bet pirmiausia dar truputį apie Graikiją, kuri dabar žengia atgal nuo pinigus naudojančios ekonomikos. Bendrovėms, namų ūkiams, net vyriausybei trūksta grynųjų. Valstybė nebeatsilygina savo tiekėjams ir darbuotojams laiku, todėl ir namų ūkiai negali sumokėti grynaisiais pinigais toms firmoms, su kuriomis turi reikalų. O firmos savo ruožtu nebegali sumokėti savo tiekėjams. Taigi visi turi skolų, bet neturi grynųjų lėšų joms padengti.

Paprastai ekonominėse operacijose grynuosius pinigus pakeičia kreditas. Bet Graikijoje ir to labai stinga. Kas tik gali, savo turimus pinigus išveža iš Graikijos ir perkelia kitur. Juos perkelia arba į bankus kitose euro zonos šalyse, pvz., Vokietijoje, arba, pavertę juos frankais, svarais arba doleriais, į bankus Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.    

Nebent įvyktų kažkas dramatiško, Graikija iš euro išstos ne dėl to, kad nori, bet todėl, kad reikia. Ji euro atsisakys ne todėl, kad drachma (jos senoji valiuta) geresnė už eurą, bet dėl to, kad prekyba drachma geriau negu mainikavimas.

Graikų gyvenimo standartai, jau ir taip smarkiai nukritę, artimiausioje ir artimesnėje ateityje dar pablogės. Šiaip ar taip, graikų tautai dabar reikės kurti naują ateitį. Bet nors Graikijos išstojimas iš euro zonos turės didelių pasekmių, tai dar nebus ta kai kieno piešiama pasaulio pabaiga.

Visai kitas dalykas būtų Ispanijos išėjimas. Kitaip nei Graikija, Ispanija – didoko ūkio šalis. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, pagal oficialius 2011 metų kursus Ispanijos ekonomika buvo daugiau negu penkis kartus didesnė už Graikijos. Ir skirtingai nuo Graikijos, Ispanija turi gausybę bankų, kai kurie jų – dideli ir globalūs.

Graikijos tragedija prasidėjo nuo biudžeto krizės, kilusios iš to, kad vyriausybė leido daugiau pinigų negu turėjo įplaukų, o biudžeto krizė virto bankų krize. Ispanijoje yra biudžeto krizė, kuri jau prieš tai buvusią bankų krizę tik gilina.

Biudžeto ir bankų krizės dažnai susijusios dėl to, kad modernioje ekonomikoje valstybė ir bankų sektorius veikia kartu. Bankai perka vyriausybės skolas ir taip paramsto valstybę, o valstybės vyriausybė garantuoja bankų įsipareigojimus. Susilpus vienai pusei, susilpsta ir antra.

Ispanijos bankai pažeidžiami ne tik dėl to, kad Ispanijos valdžia kenčia nuo didelių biudžeto deficitų, bet ir dėl blogų paskolų, kurias jie, bankai, išdavė privačiajam sektoriui. Daugelis jų skolino dideles sumas statybų vykdytojams ir fiziniams asmenims, norintiems pirkti pastarųjų pastatytus namus.

Ispanijos statybų sektorius gerokai didesnis, palyginus su likusia šalies ekonomika, negu statybų sektorius kitose euro zonos šalyse ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. O bankų skolos šiam sektoriui finansuoti Ispanijoje augo daug greičiau negu kitur“, – aiškina Geraldas P. O`Driscollas ir toliau dar smulkiau aprašo Ispanijos krizę.  

Jo vertinimu, „Ispanijos bankų problemos – ne pabaiga, o tik pradžia Europos bankų problemų“, kurios palies ir Prancūzijos, Jungtinės Karalystės bei Vokietijos bankus, laikančius didelius kiekius Portugalijos, Italijos, Airijos, Graikijos ir Ispanijos valstybinių bei privačių skolų. 

Savo straipsnį Geraldas P. O`Driscollas baigia taip:

„Euro zona pergyvena krizę, įprastine šio žodžio reikšme – tai taškas, ties kuriuo ji arba pasuks sveikimo link, arba žengs į galutinę pabaigą. Bet daug kas čia priklauso ir nuo Europos vadovų lygio.

Apskritai, politiniai Europos lyderiai – gana nepajėgių žmonių būrys. Esama išimčių, ypač kai kuriose šiaurės šalyse (pvz., Estijoje), tačiau lyderystės stygius gali būti lemiamas veiksnys euro žlugime. Ispanijoje ir kitur vadovai pasirengę taikyti laikinas priemones bankų problemoms užglaistyti, bet jie nelinkę pripažinti tikrojo problemos masto.

Bankai, o ne biudžeto deficitai, bus tikroji euro pragaišties priežastis.

Todėl galų gale stoju M. Friedmano pusėn. Jeigu Europa būtų priėmusi politinį sprendimą tapti federacine valstybe, tai natūrali išdava ir būtų buvusi vieninga valiuta. Bet kai 17 šalių nutarė priimti eurą be politinio susivienijimo į vieną valstybę, jie viską apvertė aukštyn kojom“, – rašė dienraštyje „Wall Street Journal“ amerikietis bankininkas Geraldas P. O`Driscollas.

Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...