captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Narušytė. Knygos ir plytos

Aną savaitę penkios Šiaulių universiteto merginos sukrovė virš trijų metrų aukščio rietuvę knygų. Sakė norinčios sumušti rekordą ir tam negailinčios studijų laiko. Sumanymas kilo berymant ties kalnais knygų, kurias reikia perskaityti egzaminų sesijai.
B. Barausko (BFL) nuotr.
B. Barausko (BFL) nuotr.

Viskas atrodė šauniai: geltoni akcijos marškinėliai, energingos statybos ir gana taisyklingas bokštas. Tai buvo įvykis, vertas populiariosios žiniasklaidos dėmesio ir pašaipių komentarų kultūrinėse interneto bendruomenėse. O paskui – vertas užmaršties, jei ne tas rietuvės vaizdas –  mėlynų viršelių kumštis atkištu viduriniu pirštu, iškilęs ant negrabaus parudavusių puslapių pagrindo. Jis man pasirodė simboliškas – įžūlus paminklas pasenusioms knygoms ir jų perduodamoms žinioms, ypač aktualus dabar, kai dar vienas studijų ciklas kaip tik artėja į pabaigą.

Ką nors gal net pralinksmino tai, kad knygos pavadintos „statybine medžiaga“, ir sklandus perėjimas nuo žodžio skaityti prie statyti, turėjęs atskleisti gelminį šių veiksmų giminingumą, bet tik nubėgęs paviršiumi. Iškart pasakysiu: negaila man žvaliųjų studenčių, kurioms liepta įveikti tiek daug puslapių, nes niekas nedraudė pradėti anksčiau. O jei joms labiau patinka statyti nei skaityti, tuomet gal verta pasvarstyti apie profesijos keitimą. Bet man gaila knygų, tapusių plytomis, kurias – mačiau – ne tik merginos, bet ir raumeningi vyrukai krovė taip, kad jos kosėjo dulkėmis.

Iš pažiūros net sunku tokiam virsmui prieštarauti, nes ypač tas naujutėlaičių mėlynųjų knygų ritmas išduoda, kad prigaminama daug vienodų knygų, kaip ir plytų. Ir kol jų neatsiverti, jos tiktai mūrija intelektualios namų bibliotekos įspūdį sau ir svečiams. Kai kurios knygos ir mano lentynas puošia jau seniai jokios kitos funkcijos neatlikdamos, tarsi nušiurę išminčiai, kurių nuomonės jau niekas neturi laiko išklausyti, nors gerbia už praeities nuopelnus. Kad ir kaip būtų liūdna galvoti apie tuose puslapiuose sudėtas daugybės žmonių mintis, svajones, kūrybines kančias ir darbą, jų greičiausiai niekas nebeatsivers. Bet vis tiek naivu tikėtis, kad iš knygų galima ką nors tvirto pastatyti – kaip plytos jos jau iš anksto pasmerktos atrodyti nevykėlės, iššaukti visuotinę panieką ir nedraugišką juoką.

Statybinė knygų paskirtis greičiausiai nuliūdino ir todėl, kad ji atspindi buitinių rūpesčių pirmenybę prieš bet kokius kitus Lietuvoje, kur visada labiau vertinami statantieji iš plytų nei rašantys knygas. Paprastai statybininkai nevengia demonstruoti savo neišmanymą kaip pranašumą prieš knygius, dar aiškina, koks turi būti mokslas ir kokia turi būti kultūra, kurios vienintelis matas yra populiarumo reitingai ir pinigai.

Prie tokio mąstymo neprisitaikančios knygos tetinka tik parodomosioms paniekos statyboms. Juo labiau, kad norint iš popieriaus išpešti reikalingą informaciją, tenka perskaityti viską iš eilės, daug lėto, viską aprašinėjančio ir ramiai argumentus dėstančio teksto, o tai yra nedovanotinas laiko gaišinimas prie greitos paieškos įrankių ir paveikslėlinių teiginių pripratusiam protui. Klaidžiojant virtualiais žinių labirintais, knygų stirta glumina kaip perdėm kūniškas, sunkiasvoris ir nepaslankus daiktas, kuriam dar reikia surasti vietos.

Apie tai visada pagalvoju užėjusi į kokią nors leidyklą – jos prieangyje, koridoriuose ir pakampėse būna sukrauti neišpakuotų knygų kubai, kurie vėlgi prašosi statybinių metaforų. Popierinių knygų beviltiškai daugėja ir bibliotekose, kur jos tik sensta rinkdamos dulkes. Būtent tokias – seniai neliestais viršeliais – ir krovė Šiaulių studentės, todėl nesistebiu, kad biblioteka joms padėjo. Nes bibliotekos jau – nebe knygų šventovės, bet atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centrai, kinta jų funkcijos ir papročiai.

Beje, ta knygų rietuvė man priminė kitą, kurią mačiau pati studijuodama 1989 metais. Tada atkurtąjį Vytauto Didžiojo universitetą kita aukštoji mokykla pasveikino iškilmingai dovanodama knygas – gyvenimo pradžiai, toks dosnus gestas. Visi paplojome, kažkas įteikė gėlių ar padėkos raštą. O paskui pamatėme, kokios tai buvo knygos – raudonus viršelius puošė Lenino ar Brežnevo galvos ir įkyrėję užrašai: TSKP XX-asis suvažiavimas, marksizmo leninizmo istorija ir t.t. Tai buvo laikas, kai tokiomis knygomis visi skubėjo atsikratyti. Ir gerai. Bet dabar, įsikarščiavus sovietmečio tyrinėjimams, staiga jose supresuotas ideologinis sluoksnis darosi įdomus – jo absurdiškos žodinės ir vizualinės išraiškos, netgi dulkės kaip pergalės nuosėdos ir iškreipta atmintis. Didysis bibliofilas Umberto Eco yra sakęs: „Jei visiškai prarastume atmintį, neturėtume sielos“. Iškreipta atmintis yra irgi jos dalis, kad ir nemalonioji pusė, kurią irgi reikia suprasti.

Kaip tik dėl to mane žavi draugų namai, kuriuose knygos jau seniai nebetelpa į jokias lentynas, yra užėmusios visas kertes, palovius ir netgi lovas. Ten gera klaidžioti, kaskart atrandant užmirštą tekstą, kurį galima padėjus atgal vėl užmiršti, bet lieka pabuvojimo virš buities, virš savojo laiko patirtis. Panašiai jaučiuosi ir Londone užklydusi į bukinistinius knygynus, kuriuose galima pasirausti po mūsų taip ir nepasiekusį Vakarų kultūros sluoksnį, kaskart nustėrant prieš jo tankį ir storį, neįsivaizduojamą iš tų kelių labiausiai matomų knygų, kurias pavyko išsiversti į lietuvių kalbą. Visi ten užsukę tampa bendruomene – nesvarbu, iš kur tu atsiradai, svarbu, ko ieškai. Labai gaila, kad Vilniuje iš Tauro kalno išgrūdus blusturgį, ši kolektyvinės atminties kasinėjimo kultūra pasislėpė, paliko tik besielę tuščią erdvę prie apšiurusio pastato, tarsi kažkas mus skubintų viską užmiršti.

Nors žinių ieškojimas persikelia į internetą, kur klesti elektroninė leidyba ir knygų piratai, vis dėlto analitikai teigia, kad popierinės knygos niekur nedings. Jų netgi daugėja ir priežastis net nelabai susijusi su noru daugiau sužinoti. Tik popierinėje knygoje sudėtos žinios tampa apčiuopiamos, turi faktūrą ir net kvapą, o tai svarbu mums – kūniškoms būtybėms, kurioms lengviau atmintyje žinias pakuoti į nedidelio formato knygas nei saugoti neįsivaizduojamas ekrane bėgančių raidžių abstrakcijas. Be to, mylimus tekstus ir vaizdus norisi turėti kaip daiktus.

Galbūt todėl ne tik nenyksta, bet ir plečiasi toks komerciniu požiūriu lyg ir absurdiškas reiškinys kaip mažo tiražo rankų darbo knygos. Praeitą šeštadienį kaip tik dalyvavau tokios knygos pristatyme – tai Aurelijos Maknytės „Degančios skaidrės“. Senos, kažkieno išmestos ar užmirštos skaidrės čia atspausdintos taip, kad atrodytų „kaip tikros“. Ne tik aš, bet ir kiti braukė per jas pirštais kartu prisiliesdami prie praeities gyvenimo fragmentų, kuriuos pakaitinusi menininkė išgavo šviesos pliūpsnius, papildančius vaizdą beveik sakraliu sluoksniu. Turėti tokią knygą – tai turėti ir jau praeityje likusios fotografijos technikos artefaktus, ir skaidrių kepimo performansų aurą, ir savo paties egzistencijos trapumo įrodymus.

Taigi knygos – ir naujos, ir senos, ir geros, ir blogos – yra neišmatuojamai daugiau nei plytos. Iš jų statomi sielos namai. O kam tai nerūpi, tegu eina mūryti namų tiems, kurie jaukiai juose įsitaisę skaito ir rašo knygas.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...