captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Martinkus. Nėra didesnio stebuklo už žmogaus balsą

Mano akimis, nėra didesnio stebuklo už žmogaus balsą. Išgirdęs jį, ir gimsti, ir miršti, ir įsimyli, ir pradedi nekęsti. Balsas gali skelbti ir karą, bet jis pradeda ir taiką. Žmonės kalbasi, sako vieni kitiems svarbius dalykus, išgirsta ir supranta vieni kitus, meldžiasi, atleidžia vieni kitiems, o tam reikia, rodos, tiek nedaug – išgirsti kito žmogaus balsą.
Vytautas Martinkus. V. Skaraičio (BFL) nuotr.
Vytautas Martinkus. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Todėl ir radijas man yra žmogaus balso dvynys. Ne paprastas koks jo antrininkas, o gyvojo mūsų balso nešėjas, jo gelbėtojas. Ne tik techninis, jei norite – dvasinis gelbėtojas, nes, kai pritrūksti minčių ar jausmo, kai užkimsti, kai nebeprakalbi, visada yra kas su tavimi kalba, už tave kalba.

Esu per karą gimęs ir augau kaime, tėvai ūkininkavo vienkiemyje, jame nebuvo daug ko, ką vadiname civilizacijos naujovėmis: nei elektros, nei ja varomų mašinų. Iš pradžių nebuvo, aišku, radijo. Išgirdau jį pas kaimynus Eržvilko miestelyje, kur pradėjau lankyti mokyklą. Tada ir užsigeidžiau savo radijo imtuvo, kaip ir savo fotoaparato ar dviračio.

Detektorinį radiją susimontavau vos tryliktus baigęs, paskui atėjo lempinių, tranzistorinių radijų prietaisų konstravimo dienos. Šiandien, aišku, jau kiti darbai, jau tik romantinis ilgesys tų senų radijo aparatų, jų kolekcijos trauka.

Laikai jau kiti. Daugybė visokiausių radijo stočių šiandien mus supa. Turime visi aibes radijo imtuvų. Štai aš kartais pagalvoju: „O jeigu nutiltų visos pasaulio radijo stotys ir visi mūsų radijo imtuvai? Dingtų ir Lietuvos radijas. Aišku, nutiltų tada ir Žinių, ir Laisvės radijas, kaip ir visos kitos radijo stotys.“

Juk išnyktų ne vien techninės priemonės – išnyktų mūsų pačių balsai, mūsų gyvybės siūlas įtrūktų ar beveik nutrūktų. Tarp mūsų paliautų sruvenusi patirtis, ir pajustume, kad beveik nieko nežinome apie mūsų pačių pasaulį, nieko negirdėtume apie vis nesibaigiančius karus, teroro aktus, olimpines žaidynes.

Bet neišgirstume ir gerųjų naujienų iš Dangaus. Pasigestume muzikos, kuri mus žadina, guodžia ir linksmina. Netektume literatūros, poetų ir rašytojų balsų, jų skaitomų eilėraščių ir novelių, literatūros kritikų svarstymų apie tai, kas svarbiausia. Dingtų „Literatūros akiračiai“, „Poezijos pavasario“ skaitymai, literatūrinės popietės, diskusijos apie klasikų ir naujausias knygas.

Ar pajėgiame įsivaizduoti ir išgirsti tokią tylą? Aišku, ne tik eteryje ji, tokia įsivaizduota, tyla – ji ir mumyse, ir mes tampame nebyliai. Labai iškalbinga, simboliška toji mano įsivaizduota tyla. Todėl ir Lietuvos radijas man reiškia kažką daugiau nei jis yra pats. Jis man kasdienis pašnekovas, pripildytas žmonių balsų, gėrio, tikėjimo, meno, sakyčiau, viso dvasingumo.

Ir kai trumpam nutyla, tegu ir vaizduotėje, Lietuvos radijas, stojusi tyla mane priverčia ieškoti jo balso savyje. Ir gal ne mane vieną. Dėl to visi gal padėjome jam išlikti iki mūsų dienų, iki šio jo jubiliejaus, bet tikiu, rytoj jis mums irgi padės išlikti. Su gimtąja kalba, su mūsų lietuvių literatūra, su daina ir, aišku, muzika.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...