captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. Patriotizmo mokytoja

„Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė“ (Mt.5/10). Jeigu būtume išsaugoję tautinę valiutą ir reikėtų ieškoti, kokio asmens portretą spausdinti ant mažiausio, 5 eurų, banknoto, geresnės kandidatės už Marcelę Kubiliūtę nerastume. Nuo mažų dienų prie pinigų ir gyvenimo pratinami augantys piliečiai matytų, į ką reikia lygiuotis. Tyliosios herojės, žvalgės, mokėjusios aukotis dėl tėvynės, atminimą būtina tinkamai pagerbti.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Pasak istoriko Antano Tylos, viso M. Kubiliūtės gyvenimo bendras vardiklis buvo vienokio ar kitokio masto Lietuvos gelbėjimas, priešinimasis okupantams, jų vykdytai politikai ir pagarba savo tautai. Birželio 13 dieną minimos 53-iosios jos mirties metinės – tinkama paskata prisiminti šios valstybei atsidavusios asmenybės likimą.

1907 metais gimtuosiuose namuose Panemunėlio valsčiuje žandarams darant kratą, Marcelė, būdama vos septynerių, su kaimynų berniuku išgelbėjo maišą draudžiamų lietuviškų knygų. Dar Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, atsiradus galimybei išvykti į JAV, ji pareiškė: „Galvojau, kai baigsiu aukštąjį mokslą, būsiu naudingesnė savam kraštui, nes mano tikslas – padėti liaudžiai, juos mokinti, šviesti, kad jie suprastų gyvenimo tikslą, kad ateitis jų būtų šviesesnė...“

Kartu su broliu išvykusi į Peterburgą, dalyvavo Vasario revoliucijoje: platino atsišaukimus, vaikščiojo į demonstracijas, džiaugėsi caro nuvertimu. Sužinojusi apie vasario 16 dieną paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, sakė: „Labai džiaugiuosi, kad Tėvynė taps laisva, aš dirbsiu, kiek jėgų turėsiu savo krašto gerovei.“ Pažadą tesėjo. Tų pačių metų spalį sugrįžusi į tėvynę, ėmėsi valstybės kūrimo darbų.

Įsitraukusi į kontržvalgybinį darbą, lenkų okupuotame Vilniuje padėjo likviduoti lenkų poeviakų pučą. 1919 metais lenkai antrą kartą užėmė Vilnių, kūrė planus užimti Kauną ir visą Lietuvą. M. Kubiliūtė padėjo Petrui Vrublevskiui iš seifo išimti svarbius perversmininkų dokumentus ir išsiųsti juos į Kauną. Nevengdama pavojų, pasivadinusi Elžbieta Banievič, Lietuvos vyriausybei į Kauną perduodavo žinias apie lenkų kariuomenės judėjimą.

Istorikai pabrėžia, kad ne mažiau vertingi M. Kubiliūtės nuopelnai Širvintų ir Giedraičių kautynėse, kur ji slaugė sužeistus kareivius ir laidojo mirusiuosius. Pati yra rašiusi: „Kai numirdavo kareivis, viena laidojau, paprašydavau duobkasį iškasti duobę... Dar kartais zihjietę mergaitę surasdavau padėti palaidoti, nes vienai sunku, reikia arklį vesti ir karstą prilaikyti... Palaidojau 19 kareivių, visiems kryželius pastačiau, užrašėme lentelėj vardą, pavardę, iš kur kilęs, kokio pulko, kuopos...“

Įsidarbinusi Kaune veikusioje Užsienio reikalų ministerijoje, rūpinosi parama okupuotos Rytų Lietuvos lietuviams, kultūriniu jų gyvenimu. 1943 metų pradžioje Vilniuje pablogėjus aprūpinimui maistu, kartu su arkivyskupu Mečislovu Reiniu visaip stengėsi padėti moksleiviams.

Sovietams likviduojant Užsienio reikalų ministeriją, sugebėjo sunaikinti dalį slaptojo archyvo, kad apsaugotų kolegas nuo sovietų valdžios persekiojimo.

Penkerius metus praleidusi Sibiro tremtyje, grįžusi į Lietuvą norėjo dirbti ankstesnėje vietoje – Lietuvių literatūros instituto bibliotekoje, tačiau dėl „sugadintos“ biografijos galėjo pelnytis duoną tik Tauragės kelių eksploatacijos ruožo valdyboje.

1998 metais minint 100-ąsias Marcelės Kubiliūtės mirties metines Vilniaus Rasų kapinėse atidengtas paminklas – Lietuvos laukų akmenyje iškaltas moters, delnuose nešančios saulę, siluetas. Jos atminimas prasmingas ir pamokomas šiandienos patriotams.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close