captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Apie Lietuvos radijo kūrėją A. Jurskį

Artėjant Lietuvos radijo 90-mečio sukakčiai, dera prisiminti ir geru žodžiu paminėti tuos žmones, kurių talentu, pastangomis, pasiaukojamu darbu ir turime šį patikimiausią informacijos šaltinį. Prie Kauno radijo stoties sukūrimo daug prisidėjo radiotechnikos pradininko Lietuvoje Alfonso Jurskio (1894–1966) veikla.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Būsimasis inžinierius gimė 1894 m. rugpjūčio 4 dieną netoli Panevėžio, Pumpėnų valsčiaus Akmenytės vienkiemyje. Anksti netekęs tėvo, į mokslus ėjo globojamas dėdės Petro, Papilės klebono. Kunigo būta plačių interesų žmogaus, netgi paleontologijos žinovo, surinkusio didelę suakmenėjimų ir fosilijų kolekciją, vėliau padovanotą Lietuvių mokslo draugijai.

Dėdė gebėjo našlaičiui perteikti meilę šviesai, mokslui, kartu ir gimtajam kraštui, jo garbingai praeičiai. Pastebėjęs savo globotinio polinkį į tiksliuosius mokslus, jį iš Papilės mokyklos perkėlė į Mintaujos realinę gimnaziją. Šią mokyklą A. Jurskis baigė 1912 m., tada įstojo į Petrapilio politechnikos institutą. Jau nuo gimnazijos laikų buvo aktyvus lietuvybės puoselėtojos, Petrapilyje dalyvaudavo studentų lietuviškuose vaidinimuose.

Netruko prabėgti ketveri intensyvių studijų metai, per kuriuos įgytos net dvi specialybės: elektromechaniko ir jūrų radiomechaniko. Nuotykinga buvo pirmoji tarnyba: nuo 1916 m. A. Jurskis plaukiojo ledlaužiais, vedančiais laivų karavanus tarp Archangelsko, Murmansko ir Anglijos uostų. Tačiau prasidėjusių politinių įvykių skatinamas apsisprendė grįžti į Tėvynę. 1919 m. atplaukęs į Liverpulį, pasiliko Anglijoje, o tų pačių metų lapkričio 17 d. sugrįžo į Lietuvą.

Savo žinias nutarė panaudoti Lietuvos kariuomenėje – stojo dirbti laisvai samdomu inžinieriumi į elektromechanikos batalioną. Ten įkūrė specialias radijo dirbtuves. Jauna respublika savo gynybai stengėsi išugdyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, tad A. Jurskis 1923 m. buvo išleistas papildomoms dvimetėms studijoms į Paryžių, į įžymiąją Ecole Superieure d`Electricite. Ten jo baigiamojo darbo vadove buvo garsioji dviejų Nobelio premijų laureatė Marie Skłodowska Curie.

Gavęs inžinieriaus radijo elektriko diplomą, A. Jurskis dar kurį laiką padirbėjo prie Eifelio bokšto radijo stočių. Grįžęs iš Paryžiaus, inžinierius buvo paskirtas į Aukštuosius karo technikos kursus. Ten dėstė radiotechniką, elektrotechniką ir matematiką, praktikos bei mokslo darbams įsteigė radijo laboratoriją. Lygiagrečiai tas pačias disciplinas ėmėsi dėstyti ir Karo mokykloje. Jo nuopelnai Lietuvos kariuomenėje buvo įvertinti pulkininko leitenanto laipsniu.

1926-siais Susisiekimo ministerija pasiūlė A. Jurskiui imtis užbaigos darbų statomoje Kauno radijo stotyje. Mat dar ruošiant šios stoties aparatūros įsigijimo konkursą, inžinierius buvo parengęs jos techninį projektą. Pagal jį siųstuvo autogeneratorius turėjo būti iš dviejų lygiagrečiai sujungtų triodų, kiekvienas po 1 kW galios. Elektromagnetiniams svyravimams stiprinti skirtas 15 kW galios triodas.

Šio antodinėje grandinėje įjungtas virpesių kontūras, turintis indukcinį ryšį su antena. Žemojo dažnio, žmogaus balso diapazono grandinę turėjo sudaryti mikrofoninis stiprintuvas ir magnetinis „Latur“ tipo moduliatorius. Sutartis montavimo darbams buvo sudaryta su prancūzų firma SER, o statybą prižiūrėjo inžinierius Kleofas Gaigalis. Planuota viską užbaigti per 3,5 mėnesio, tačiau darbai vyko sunkiai. 1925 m. pabaigoje priėmimo komisija, į kurios sudėtį įėjo ir A. Jurskis, nustatė, kad eksploataciniai stoties parametrai toli gražu neatitinka reikalingų techninių reikalavimų.

Bėda buvo ta, kad siekiant didesnės galios, buvo perkraunamas magnetinis moduliatorius ir atsirasdavo dideli signalo iškraipymai. Užsitęsusį stoties montavimą teko užbaigti, kompromiso keliu išspendžiant technines problemas. Tiesą sakant, radiofono techniniai duomenys iš pradžių buvo gana kuklūs: siųstuvo galia siekė tik 3,5 kW, jis dirbo 153 kHz dažniu su juostos pločiu nuo 300 iki 2400 Hz. Bet gelbėjo gerai parinkta vieta: 75 m aukščio kalva Žaliakalnyje ir 153 m antena.

A. Jurskis stoties viršininku dirbo iki 1930 m., šio darbo atsisakė, vis labiau krypdamas į mokslinę bei pedagoginę veiklą. Jau nuo 1927-ųjų skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete. 1940 m. buvo išrinktas Radijo katedros vedėju ir Technologijos fakulteto prodekanu.

Svarūs A. Jurskio nuopelnai rengiant pirmuosius lietuviškus radiotechnikos vadovėlius, konspektus, mokymo priemones. Turėjo gražių ir mokslinio darbo idėjų: eksperimentavo su katodinių spindulių vamzdeliu, formuojančiu vaizdo signalus, domėjosi radiolokacijos galimybėmis. Dar vienas svarus mokslininko veiklos rezultatas – jo suorganizuotos radijo mėgėjų, karių ir civilių , draugijos.

1944 m. A. Jurskiui su šeima teko palikti tėvynę. Pokario sumaišties verpetuose, pabėgėlių stovyklose jo vis neapleido rūpestis tautos kūrybinių galių išsaugojimu. A. Jurskis buvo Hausteteno stovyklos švietimo vadovu, Augsburgo lietuvių sambūrio „Alka“ pirmininku, Augsburgo aukštesniosios technikos mokyklos direktoriumi, o sąjungininkų karininkus mokė rusų kalbos.

Persikėlus į JAV, buvo pakviestas Temple universitete dėstyti elektroniką ir matematiką. Kaip ir anksčiau, aktyviai reiškėsi lietuviškoje veikloje. Taip pat rašė į Lietuvių enciklopediją, talkino radijo valandėlei, dalyvavo BALFO ir Lietuvos profesorių draugijos darbuose. Poilsio valandėlėmis mėgdavęs piešti, tapyti, domėjęsis tautodaile. Nepriklausė jokios ideologinės krypties partijai ar grupuotei, jo gyvenimo kredo – būti naudingam Lietuvai, ir tiek. Ne tik savo profesinėmis žiniomis, bet ir visuomeninis, kultūrinis, švietėjiškas darbas taip pat yra vienodai reikšmingas.

Jaunimą profesorius ragindavęs: „Gyvenimo esmei suprasti – mažiau kalkuliacijos, o daugiau kontempliacijos šiandien reikia.“ Savo humanistines idėjas išsakė dienoraštyje tokiais žodžiais: „Per audras, bandymus, kovas ir aukas žmonija supras savo vertę, atpažins save, kad ne mašina besanti, bet dvasios, intelekto ir pojūčių bendruomenė, kad tos bendruomenės kiekvienas narys – žmogus, tai nelyginant atskiras didesnis ar mažesnis deimantas pasaulio Kūrėjo karūnoje.“

Mirtis į profesoriaus Alfonso Jurskio duris pasibeldė po sunkios ligos 1966 m. liepos 31 d. Vykdydami pomirtinę tėvų valią, duktė ir sūnūs 2012 m. urnose parvežė į Lietuvą abiejų tėvų palaikus; palaidojo Medvėgalio kapinaitėse, kurios yra prie žmonos paveldėto Karužiškės dvarelio.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...