captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Vasara ant čiurlių ir kregždžių sparnų

Jau stovime ant kalendorinės vasaros slenksčio. Birželis – gaiviosios žalumos, ilgųjų dienų, šviesiųjų naktų mėnuo. Moksleiviams ir miestelėnams tai bus atostogų pradžia; abiturientams, studentams ir, žinia, kaimo žmonėms – pats darbymetis. Taip pat ir kraštotyrininkams bei etnologams.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Iš tolimosios Pietų Afrikos sugrįžo veržlieji skrajūnai čiurliai. Tai pats vasariškiausias mūsų paukštis: pasirodo taip netikėtai miestuose ir miesteliuose kartu su šiluma, o rudenėjant, orui naktimis vėstant, staiga ir prapuola. Čiurliai beveik visą gyvenimą praleidžia skrydyje – net ir miegodami, nes jų trumpos kojelės nepritaikytos žeme vaikščioti.

Lizdus jie įsitaiso stogų atbrailose. Smagu stebėti čiurlius laipiojant tarp miesto daugiaaukščių... Tačiau šiemet jų matau mažiau... Kodėl? Nagi paukštelius išgąsdino daug kur prasidėjusi pastatų renovacija, po kurios patogių atbrailų lizdeliams nebelieka. Reiks čiurliams pasiieškoti kitokių tinkamų vietų.

Menkiau gamtą pažįstantys žmonės čiurlius neretai pavadina kregždutėmis. Iš tiesų Lietuvoje peri trys kregždžių rūšys: šelmeninė, urvinė ir langinė. Pirmoji – kaimo sodybų gyventoja, antroji – paupių erozinių skardžių, trečioji – miesto. Tik šelmeninės iš purvo nusilipdo lizdelius. O pats žodis „kregždė“ – iš garsažodžio, pavyzdžiui, sakoma: „Girdžiu kregždėjimą žydros kregždingėlės.“ O ką gi nori pasakyti savo čiauškėjimu šis mielas žmogaus įnamis?

Mūsų mitologijoje kregždė, dar vadinama blezdinga, apdovanota išties išskirtinėmis savybėmis. Ji galinti skrajoti po visas metafizinio pasaulio erdves. Tikėtina, kad žvitrioji kregždutė – kažkurios senovinės mitinės būtybės įvaizdis. Štai sakoma: „Gandras parveda pavasarį, o blezdinga – šilumą“; „Dar kregždė neatlėkė – vyžų balon nemesk.“

Bet didžiausias paukštelio nuopelnas žmogui yra tas, kad jis atnešė ugnį į namų židinį. Sakmė pasakoja, kad buvę taip: Dievas žmogui, kad jam nebūtų Žemėje šalta, nutarė duoti ugnies. Nei rojuje, nei danguje jos nebuvo. Tada Dievas pasikvietė kovą ir įsakė jam parnešti ugnies iš pragaro. Nuskrido kovas tenai, įlėkė į vidų ir šast prie ugniakuro. Bet pamatė jį velnias, nutvėrė ir tuoj murkt į dervos statinę – išjuodino visą.

Tada Dievas pasiuntė gandrą. Jį, betykantį ugnies prie pragaro vartų, vėlgi pastebėjo velnias. Griebęs dervuotą mentę, rėžė per kuprą. Parlėkė gandras be ugnies, su juodu lopu ant nugaros.

Pagaliau Dievas ugnies parnešti pasiuntė blezdingą, taigi kregždę. Toji greit nulėkė ir mikliai pagrobė nuodėgulį. Velnias pamatęs iš šaudyklės kad pykštels – ir perskėlė paukštelio uodegą. Už ugnies atnešimą Dievas leido blezdingai po vienu stogu su žmogumi gyventi, o atminimui paliko jai raudoną pagurklį.

Ir jeigu kas jos lizdą išdraskytų, būtų skaudžiai nubaustas. Kregždė susiieškotų žariją ir įkištų ją stogan. Dar tą nenaudėlį apleistų strazdanomis, o visi sakytų: „Už niekšingą darbą paliko kregždėtas – šlakuota nosimi.“ Bet jeigu kregždė pastogėje susitaisė lizdelį, tai jau tuos namus gaisrai aplenks. Tvirtai tuo tikėta. Ir ji nepasirinks tų namų, kuriuose girdisi barniai, tvyro nesantaika.

Kitoje sakmėje pasakojama, kad kregždė nugirdo velnius tariantis, kur paslėpti ugnį – į titnagą ir geležį. Pasakė tą paslaptį žmonėms, šie pasidarė skiltuvą. Taigi kregždė – lietuviškų sakmių Prometėjas. Ugnis sukūrė namų jaukumą, o dar ir rugio grūdą paverčia duonele kasdienine. Pasakose kregždė atneša ne tik ugnies, bet ir gyvybės vandens.

Dar kita graži sakmė apie paukštelio pagurklio spalvą. Sakoma, kad kregždė snapeliu nubraukė kraujo lašą nuo Nukryžiuotojo žaizdos. Toliau jai lekiant, tas lašelis nutiško į derlingą dirvą. Tenai iš jo išaugo rūta, kurios lapeliai savo forma panašūs į kraujo lašą. Todėl rūtomis ir apsodinami kaimo kryžiai...

Tačiau Dievo kviečiama su kitais paukščiais į talką medžių sodinti ir laistyti, kregždė neatėjo, mat buvo užsiėmusi vabzdžių gaudymu. Užtat ir dabar ji negali ilsėtis paūksmėje, o nuolat nardo ore. Tačiau puikiai mato, kas sodyboje vyksta. Ir netyli, garsiai visiems apskelbdama:

Moterėlės

Nuo vyrelių pasislėpę,

Raguolėlius gu-urkšt, gu-urkšt!

O vanagui prie sodybos pasirodžius, kregždė perspėja: „Vyt, vyt, vagis, vagis!“ Žmogus taip pat stebi kregždžių elgseną, nes iš to galima oro permainas nuspėti. Jei kregždės pažeme skraido ar net sparnais paliečia vandens paviršių, tikrai greitai bus lietaus. Jei jos skraido būriais – lauk audros. Žinia, savo plačiomis žiomenimis gaudo museles ir mašalėlius, labai jaučiančius oro slėgį. Kregždžių gyvenama daugiausia gyvenvietėse aplink Kuršmares, nes pakrančių dumble prisiveisia tuntai mašalų.

Ir ilgalaikiams orų spėjimams kregždė – geras pranašas. Pavasarį gegutei užkukavus anksčiau nei kregždėms parskridus, gero nelauk – vasara gali būti lietinga. Tačiau matome, kad jos pradžia puiki, kaip patarlėje – „Linksmas vasaros sulaukęs, lyg kregždės lizde gimęs“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...