captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Pugačiauskas. Pasimetę „naujajame normalume“

Dar kelios savaitės – ir Baltijos šalių bėdos bus visiškai pranykusios iš pasaulio radarų.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Praėjus beveik pustrečių metų nuo Krymo okupacijos ir Donbaso karo sukelto politikos šoko, šią vasarą pasaulis su permainomis Europos saugumo sistemoje bus susitaikęs kaip su „naujuoju normalumu“ – ir puls spręsti kitas problemas, žymiai labiau erzinančias rinkėjus ir politikus.

Jau kitą savaitę NATO gynybos ministrai Briuselyje, o po mėnesio – ir valstybių vadovai Varšuvoje baigs dėlionę, kaip sustiprinti priešakinių NATO valstybių gynybą, siunčiant papildomus batalionus. Tai – gera žinia: nors tokius sprendimus puikiausiai buvo galima priimti Velso viršūnių susitikime užpernai, sprendimų priėmėjai pagaliau suvokia, kad vien troškimais Rusijos keliamų problemų neatsikratysi, ir reikia aiškių žingsnių.

Bet tai – ir bloga žinia. Niekas netiki, kad priemonės, dėl kurių bus sutarta, pakankamos. NATO dabar jau nuolat ir garsiai kalba, kad reikia nebe užtikrinti sąjungininkus Aljanso rytuose dėl solidarumo, bet atgrasyti priešą už NATO sienų. Tačiau baigiami rengti sprendimai priešo neatgrasys, o papildomų sprendimų vargu ar galima tikėtis artimiausioje ateityje.

NATO, žinoma, pradeda ilgalaikius pokyčius – iš naujo pradedama permąstyti branduolinio atgrasymo strategija, žengiami pirmieji kibernetinio karo žingsniai, Europos šalys pagaliau susiėmė ir mažais žingsneliais ima didinti gynybos finansavimą.

Bet trumpalaikės Baltijos šalių saugumo bėdos bus padėtos į lentynėlę su užrašu „išspręsta“.

Beje, kaip tik tuo metu, kai pavojai atrodo didžiausi, nes žingsniai dar tik bus pradėti įgyvendinti, o svarbiausia karinė galybė – Jungtinės Valstijos – pasinėrusi į rinkimų kampaniją.

Nedaug trūksta, kad prie išspręstų problemų būtų padėti ir santykiai su Rusija. NATO supranta, kad jokio bendradarbiavimo nėra ir nebebus, bet kaip tik todėl nebeįmanoma apeiti tų šalių, kurios argumentuoja, kad formalų dialogą vis vien būtina palaikyti.

Europos Sąjunga, nors tikriausiai dar pratęs savąsias sankcijas, vis garsiau šurmuliuoja, kad laikas pripažinti patą. Minsko susitarimo beviltiškumas akivaizdus – Rusijos ekonomika ir su sankcijomis pamažu atsitiesia, o, dar svarbiau, Ukraina niekaip nepakyla, kad Vakarams atrodytų iš esmės pažangesnė už Rusiją.

Todėl tokie įvykiai kaip Nadijos Savčenko išmainymas į du Rusijos karius, kurių Rusijos kariais nepripažino pati Ukraina, suteikia vis daugiau dingsčių Vakarams manyti, kad šalys tegu sprendžia savo bėdas tarpusavyje, tarpininkaujant šešėliniams oligarchams kaip N. Savčenko atveju.

Jau po trijų savaičių – Didžiosios Britanijos referendumas — ko gero, svarbiausias žemyno balsavimas per dešimtmečius — gali iš esmės pakeisti visą Europos istoriją ir tai daugeliui Vakaruose yra žymiai didesnis galvos skausmas už rytinės periferijos reikalus.

Migracijos krizė niekur nepasitraukė – paskendusių kūdikių vaizdai nebekelia tokių kaip pernai audringų raginimų politikams veikti, bet kai migrantų kelias pasikeitė iš palyginti tvarkingos Turkijos į nevaldomą Libiją ir Viduržemio jūroje kas savaitę žūva jau šimtai, tai netrukus vėl ims virsti nevaisingais, bet šimtus valandų reikalaujančiais politinių derybų maratonais. Juolab kad prie chaoso Libijoje Vakarai jaučiasi prisidėję patys, bombarduodami diktatorių, bet nepateikdami plano, kas po to.

Apie tai, kad padėtis Sirijoje nejuda niekur, išskyrus nebent į dar didesnę beprasmybę, matyt, neverta ir priminti.

Amerikos rinkimai gniaužia kvapą visiems, bet niekas negali pasakyti nei ko nors guodžiamo, nei išvis ko nors įtikinamo.

Pagaliau, jau artimiausiomis savaitėmis tarptautinis arbitražas Hagoje gali nublokšti pasaulį į lėtą, bet neišmatuojamai rimtą Kinijos ir Jungtinių Valstijų konfliktą, kai tikriausiai bus patvirtinta, kad Pietų Kinijos jūros plotus Pekinas savinasi pažeisdamas tarptautinę teisę ir Amerikos sąjungininkų teises. Palyginus su tomis tektoninėmis plokštėmis, kurios susiduria Pietryčių Azijoje, kur ginklavimasis vyksta ne batalionais, bet lėktuvnešių grupėmis, visos Europos bėdos atrodo tik žaidimai smėlio dėžėje.

Jei tik Baltijos regione nenutiks kas visiškai netikėto, jo problemos šių pasaulinio masto reikalų fone nesulauks brangių minučių Vakarų sprendimų priėmėjų dienotvarkėse.

Todėl mažų mažiausiai prireiks kur kas tvirtesnių ir visapusiškų pastangų likti matomiems.

Reikės gebėjimų atsižvelgti į kitas pasaulines krizes ir turėti, ką pasakyti – dar geriau – pasiūlyti sąjungininkams dėl jų sprendimo.

Bet, tiesą sakant, dar svarbiau, teks suprasti, kad dabar pats laikas liautis vaidinti protingesnius už Vakarus ir elgtis, tarsi jie ką nors Baltijos šalims dar skolingi. Pasaulis kurį laiką gal ir sukosi aplink Rytų Europą, bet dabar jai pats laikas nustoti ožiuotis, gluminti Vakarus antieuropietiškais žingsniais ir tapti pavyzdingais vakariečiais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...