captcha

Jūsų klausimas priimtas

Virginijus Savukynas. Laisvės šaukliai

1988 metų gegužės 25 dieną buvo numatytas aukščiausio lygio susitikimas tarp tuometinių pasaulio galybių vadovų: Ronaldo Reagano ir Michailo Gorbačiovo. Šalia nusiginklavimo vienas iš svarbiausių klausimų buvo žmogaus teisių padėtis tuometinėje Sovietų sąjungoje.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

1988 metų gegužės 25 dieną buvo numatytas aukščiausio lygio susitikimas tarp tuometinių pasaulio galybių vadovų: Ronaldo Reagano ir Michailo Gorbačiovo. Šalia nusiginklavimo vienas iš svarbiausių klausimų buvo žmogaus teisių padėtis tuometinėje Sovietų sąjungoje. Jai reikėjo ekonominės Vakarų pagalbos, tačiau šie norėjo, kad sovietai švelnintų režimą. Suprantama, kad prieš tą susitikimą buvo intensyviai ruošiamasi. CŽV gegužės 6 dieną parengia slaptą ataskaitą apie žmogaus teises Sovietų sąjungoje. Ten rašoma: „Trys lietuvių dvasiškiai yra tarp garsių disidentų, kurie nebuvo įtraukti į reabilituojamų politinių kalinių sąrašą“. Omenyje turimas Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas ir Julijonas Steponavičius.

Tačiau Reaganui šių vardų nereikėjo priminti. Jis prieš tris dienas Baltuosiuose rūmuose surengė viešą konferenciją dėl religinių reikalų Sovietų sąjungoje ir kalbėdamas paminėjo šių dvasiškių pavardes.

Reaganui Lietuva ir jos reikalai buvo svarbūs. Juk būtent susitikime su lietuvių bendruomene Amerikoje jis pranešė, kad kandidatuos antrai kadencijai. Ir sutapimas – jis gavo lietuvės disidentės Jadvygos Beliauskienės dovaną. Tuo metu ji buvo nuteista ir sėdėjo lageryje, perskaičiusi laikraštyje, kad Reaganas kandidatuoja antrai kadencijai nusprendė parašyti sveikinimą, kurį pasirašė ir kitos kalinės. Kažkokio stebuklo būdu tas laiškas pasiekė JAV prezidentą, o vėliau buvo paviešintas spaudoje.

Sakoma, kad tą laišką jis parodė Gorbačiovui susitikimo metu. Kol visi dokumentai nėra išviešinti to patvirtinti negalime. Tačiau Maskvoje į organizuojamą vakarą su Ronaldu Reaganu buvo pakviesta Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas. Akivaizdu, kad tai buvo padaryta tik po didelio spaudimo M. Gorbačiovui.

O viskas prasidėjo 1972 metų pavasarį, kai pasirodė pirmas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris, datuotas kovo 19-ąją. Taip prieš dvidešimt vienerius metus prasidėjo vienas ryškiausių pasipriešinimo sovietiniam režimui epizodų. Tikriausiai nei patys leidėjai, nei juos persekioję KGB neįtarė, kokią įtaką šis leidinys padarys.

Iš tiesų tai buvo kova už žmogaus teises, už žmogaus teisė išpažinti tikėjimą. Beje, dabartiniai žmogaus teisių gynėjai galėtų prisiminti šią aplinkybę. Šiame leidinyje buvo nuosekliai fiksuojami tikinčiųjų teisių pažeidimai. Galima sakyti, kad tokia pasirinkta kryptis ir lėmė, kad į tai dėmesį atkreipė pasaulio galingieji. Faktų kalba buvo neatremiama. Be to, tai šis leidinys atliko tikrosios žiniasklaidos vaidmenį: į „Kronikos“ puslapius nenorėjo papulti nei vienas sovietinės valdžios aktyvistas. Tai buvo tam tikra kontrolė, kad sovietiniai veikėjai nors minimaliai laikytųsi netgi sovietinių įstatymų, kurie, prisiminkime, garantavo tikėjimo laisvę. „Kroniką“ sovietinė valdžia ir persekiojo, ir jos bijojo.

Tam tikra prasme tai pratęsė „Aušros“ ir „Varpo“ tradicijas. Taip, šie leidiniai kėlė tautinės savimonės klausimą, jiems nebuvo labai svarbus religinis klausimas. Tačiau jie šaukė tautą pasipriešinti. Lygiai tą patį darė „Kronika“ XX amžiuje. Taip, ji kvietė priešintis religinių laisvių suvaržymams. Bet juk visi suprato, kad atidengiant melą vienoje srityje, jis pasimatys ir kitose.

Štai kodėl „Kroniką“ taip intensyviai persekiojo KGB. Tikras stebuklas, jog taip ir nepavyko nutraukti jos veiklos. Naivu manyti, kad Lietuvos KGB tai darė vien todėl, kad turėtų priešą ir taip kurtų sau darbo vietas. „Kronika“ buvo tapusi per daug įtakinga, per daug žinoma pasaulyje, per daug kelianti rūpesčių Sovietų sąjungos vadovui, kad būtų palikta nesunaikinta.

Tad „Kronikos“ palikimas yra labai svarbus: tai įrodymas, kad lietuvių tauta gali kovoti už savo laisvę. Ir ši pamoka ypatingai svarbi mums, kurie ieškome, kuo didžiuotis. Didžiuotis galime ne tik krepšininkų ir kitų sportininkų pergalėmis. Didžiuotis galime ir „Kronika“, mūsų disidentais. Tik juos reikia prisiminti.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...