captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kūrybingumo apraiškos, arba Kaip paversti muziejų biurokratų buveine?

Neseniai sužinojau, kad 2013 metų antrąjį pusmetį bus uždaryta Nacionalinė dailės galerija. Mat Lietuva tuo metu pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, o tūkstančiui posėdžių, nuobodžioms diskusijoms apie dykumų plitimą bei slaptiems ministrų pasitarimams reikės tinkamų patalpų. 
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Neseniai sužinojau, kad 2013 metų antrąjį pusmetį bus uždaryta Nacionalinė dailės galerija. Mat Lietuva tuo metu pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, o tūkstančiui posėdžių, nuobodžioms diskusijoms apie dykumų plitimą bei slaptiems ministrų pasitarimams reikės tinkamų patalpų. Tokias patalpas valdžia rado minėtoje galerijoje ir, remdamasi tuo, kad į pastato rekonstrukciją investuotos nacionalinės lėšos, jį nusavina valstybės reikalams. Viskas atrodo teisinga. Netgi labai. Taip teisinga, kad perskaičiusi pasirengimo pirmininkauti gaires, net suabejojau, ar dera kovoti už kultūros teises, kai valstybei gresia toks sunkus vadybos egzaminas. 

Kad pirmininkauti Tarybai – menkas malonumas, supratau skaitydama proceso aprašymą Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje. Reikės ganyti kitų valstybių atstovus, ministrus, ambasadorius ir daugiau nei 250 interesų grupių, kurių interesai mums dažnai neįdomūs. Reikės pasirūpinti, kad Europos Sąjunga deramai atsakytų į nenumatytas katastrofas, pavyzdžiui, ugnikalnio išsiveržimą ar pilietinį karą. Ir baisiausia – Lietuva bus atsakinga už tai, kad visos tos besiriejančios valstybės pagaliau susitartų ir priimtų sprendimus, kurie virs visai Europos Sąjungai privalomais įstatymais. Apie tai pagalvojus, galvoje kažkas susigūžia. Nuo mūsų politikų priklauso Europos politinės struktūros ateitis – eina sau! Taip ir įsivaizduoju – visas Vilnius prisipildo kostiumuotų pilkažmogių vienodais veidais. O mes turime susiimti – nesikeikti, nešiukšlinti ir nesipainioti po kojomis. Paaukoti, ką reikia paaukoti. Tylėti, jei kažkas nepatinka: neklausinėti, neabejoti, nekritikuoti, tik pritariamai linkčioti ir vykdyti nurodymus. 

Ramiai pasitraukti iš Nacionalinės dailės galerijos pastato, jei jo prireikia „bendram reikalui“. Tai reiškia – nebetyrinėti muziejaus rinkinių, nebedaryti parodų, nebediskutuoti apie kultūros problemas, nebetrikdyti visuomenės keistomis idėjomis, veikti ką nors kita, nesvarbu ką, tik elgtis pagal taisykles ir netrukdyti atsakingiems žmonėms dirbti. Rašyti savo nuostatus ir potvarkius. Nes kultūra neaprengia ir nepamaitina. Ir pelno neatneša. Net nelabai suprantama daugeliui. Bet kažkodėl šioje vietoje prisimenu angliškos istorijos fragmentą, siejamą su Winstonu Churchilliu. Sako, prasidėjus antrajam pasauliniam karui, Britanijos finansų ministras pasiūlė apmokėti karo išlaidas, paimant trūkstamus milijonus iš kultūros. Churchillis paklausė: „O dėl ko tada kariausim?“ 

Tikrai – o dėl ko mes čia susirinkome? Geriausia būtų visiems eiti namo, pavalgyti, įsijungti televizorių ir eiti miegoti. Kai mąstai tik apie buitį – jei mąstai – visos tos gražios idėjos apie Europos vienybę, valstybės atsakomybę ir brandos egzaminus neturi reikšmės. Nėra bendros istorijos, nėra bendros kultūros – nėra dėl ko stengtis. 

Šis sprendimas – paversti muziejų biurokratų buveine – rodo, jog Nacionalinė dailės galerija politikams yra tiesiog pastatas, ant kurio sienų kabo paveikslai. Nežinau, kodėl jie nepasirinko kokio nors kito panašaus pastato – gal šis pasirodė šviežiausias, erdviausias, taip nekaltai baltas. Bet mums tai nėra tik pastatas. Čia nuolat vyksta kažkas svarbaus, dėl ko tenka vis eiti per Baltąjį tiltą į aną upės pusę. Vos atsidariusi, ši institucija tapo gyvu kultūros centru ir tik čia galima pamatyti Lietuvos modernų meną bei reikšmingiausius šiuolaikinio meno kūrinius – pačius originalus, ne paveikslėlius knygoje. Net keista, kad Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamos pačios įdomiausios parodos, nors ji net neturi pastovaus projektų finansavimo šaltinio. Juk ši nacionalinė institucija turi kovoti su visų miestelių bibliotekomis, viešomis įstaigomis ir teatriukais dėl tų pačių lėšų, kurias visiems po truputį paskirsto Kultūros rėmimo fondas. Tarkim šį pavasarį Nacionalinė galerija gavo mažesnį finansavimą nei, pavyzdžiui, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, kuri dabar net nebeatstovauja žymiausiems šiuolaikinės fotografijos kūrėjams. Tačiau lankydamas Nacionalinės dailės galerijos renginius net neįtarsi, kad viskas daroma beveik be pinigų. Ir štai kitais metais visa tai bus sustabdyta, kultūros gyvybės arterija bus nukirsta. 

Dar blogiau, kad šis nusavinimas gali tapti blogu precedentu. Valstybė gali prisiminti savo investicijas vėl ir vėl. Progų bus. Reikšmingų ir ne. Gal paskui paaiškės, kad neverta galerijos ir beatidaryti tiems trumpiems laikotarpiams tarp biurokratų darbo sesijų. Tada ji tikrai taps tik pastatu, ant kurio sienų kabo paveikslai. Niekas vėl nebežinos, koks menas Lietuvoje buvo kuriamas XX amžiuje, teturėsime tik amnezija sergančią šiuolaikinio meno dabartį, tapybos, skulptūros, grafikos ir fotografijos rinkiniai vėl bus tik numeriai inventorinėse knygose. 

Gal ir nereikia piešti tokio niūraus vaizdo. Bet kodėl politiniam renginiui pasirenkama būtent Nacionalinė dailės galerija, kuri yra vienintelė tokio masto profesionalios šiuolaikinės kultūros institucija? Juk Vilniuje yra daug erdvių, specialiai posėdžiams pritaikytų pastatų. Pavyzdžiui, yra Valdovų rūmai. Tiesa, sakoma, kad jie nebaigti, juos slegia kažkokios problemos ir nepritekliai. Įdomu, kodėl? Niekas nežino. Bet žinau, kad Nacionalinė dailės galerija tapo tokia geidžiama ne todėl, kad valstybė labai rūpinosi ją rekonstruoti, bet todėl, kad mažiausiai dvidešimt metų dėl jos kovojo Lietuvos menininkai, kritikai, menotyrininkai ir kiti intelektualinio elito atstovai. Spaudė valdžią pripažinti pastato, kuriame būtų pristatoma modernioji šalies kultūra, reikalingumą, vis priversdavo tęsti rekonstrukciją, nors, kaip visada, kažkur dingdavo pinigai, žemės plotai, užsakovai ir rangovai. Nacionalinės dailės galerijos labai reikėjo kultūros kūrėjams. Pagaliau, 2009 metais paskelbus Vilnių Europos kultūros sostine, nebebuvo kur dingti. Kitaip turbūt iki šiol tebekariautume dėl lėšų su Valdovų rūmais. 

Valdovų rūmus linksniuoju ne šiaip sau. Jie irgi minimi pasirengimo pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai gairėse. Ir teisingai. Visų valstybių ministrams, ambasadoriams ir biurokratams ten ir vieta. Gal reikėtų pasekti kultūros kūrėjų pavyzdžiu ir pasinaudoti tokia puikia proga pagaliau baigti šito praeities muliažo statybą. Argi nebūtų solidžiau vadovauti Europai iš Valdovų rūmų, nei iš buvusio Revoliucijos muziejaus? Juokauju visai rimtai. Nes kyla įtarimas, kad viskuo abejojantis ir alternatyvų gyvenimo būdą siūlantis dabarties menas kažkam yra nepatogus, todėl maga jį nutildyti bent kuriam laikui. Ir visai nesvarbu, kad situacija ironiška – Lietuva ruošiasi pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai paaukodama kultūrą politikai, kai ta pati Europos Sąjunga ką tik paskelbė iki šiol didžiausią meno finansavimo programą „Kūrybinga Europa“. Taigi nesusikalbėjimas garantuotas. Ar gali tuomet pavykti padėti susikalbėti kitiems?

Komentaras skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“. Teksto autorė yra menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei parodų kuratorė. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...