captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Ateina pavasaris...

Šią savaitę lauksime į Lietuvą atkeliaujant pavasario. Mat šviesusis paros metas jau septyniomis minutėmis ilgesnis nei tamsusis. Bet tai dar ne lygiadienis! Čia tik optinis fizikos reiškinys – šviesos spinduliai užlinksta Žemės atmosferoje ir truputį prailgina mums dieną. Lygiadienio tašką Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasieks trečiadienį, 13 valandą ir 02 minutės.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Šią savaitę lauksime į Lietuvą atkeliaujant pavasario. Mat šviesusis paros metas jau septyniomis minutėmis ilgesnis nei tamsusis. Bet tai dar ne lygiadienis! Čia tik optinis fizikos reiškinys – šviesos spinduliai užlinksta Žemės atmosferoje ir truputį prailgina mums dieną. Lygiadienio tašką Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasieks trečiadienį, 13 valandą ir 02 minutės. 

Tada pats laikas pakelti Žemės vėliavą; vienu metu tai daroma daugelyje šalių prie jų parlamentų UNESCO organizacijos raginimu. Taip sureikšminama tarptautinė Žemės diena, primenant, kad kosminį gyvybės lopšį būtina saugoti nuo taršos, nuo beatodairiško naudojimo. Pavasarį gamtai padarytos žaizdos ypač ryškios; vėliau suvešėjusi žaluma jas kiek pridengia. Pasirūpinkime savąją gamtine aplinka; mūsų kraštas bus dar mielesnis... Apie lygiadienio datą vidutinė paros temperatūra paprastai viršija 0 laipsnių Celsijaus. Tada nuo Pajūrio maždaug 15-20 km per parą greičiu atrieda pavasario požymių banga: sujuda sula medžių skaidulomis, brinksta pumpurai, sugrįžta paukščiai. Džiugus tas gamtos atbudimo metas...

Ši diena tradiciniame kalendoriuje yra išskirtinė. Tai Juozapinės, dar senoviškai pavadinamos ir Pempės diena. Mat iš laukų, pabalių ataidi mielas pempės ar knyvės balselis, po žiemos maloniai sveikinantis žmones- „gyvi, gyvi!“ Patarlė sako, kad nuo Pempės dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Juk sniegas jau taip pratirpęs, kad iš įmintos pėdos gali ir jautis atsigerti.

Ir dar ši diena turi gilią istorinę atmintį. Nemažai kitų papročių rodo, kad Pempės diena – tai prosenovinės merginų šventės aidai. Iki Pempinių joms privalu  prisiverpti, prisiausti, – viskas guls į kraičio skrynią. O šiandien jau laikas tvarkyti gėlių darželius, - išgrėbstyti pernykščius stagarus, išpurenti žemę, pasikeisti sėklomis. Nors dar tęsiasi gavėnia, bet tądien bažnyčia leisdavo kelti vestuves, tačiau tik tą vieną dieną ir be muzikantų. Šv.Juozapas – šventosios šeimynos galva. O vardas – vienas labiausiai mėgiamų Lietuvoje. Juokomis sakoma, kad vaišėms galima ir mėsos patiekti, bet su išlyga: per vieną valandą reikia miške prisimalkauti, nukirsti gaidžiui galvą, jį išdarinėti, išvirti ir suvalgyti. Tada tai nebus nusižengimas griežtiems gavėnios draudimams.

Kitados šios šventės mitinė globėja buvo linų dievybė. Apie jos vardą galima tik spėlioti, gal  jis pridengtas Gavėno pamėkle. Mitologai mano, kad senojoje baltų religijoje būta augmenijos dievybės, panašios į Egipto Ozyrį, kasmet mirštančios ir vėl atgyjančios. Taip būdavo suprantama gamtos sezonų kaitos priežastis. Gavėnas globodavęs darbus su pluoštiniais augalais – linais  ir kanapėmis.  Dievybės pagerbimo rituale būta gaidžio aukojimo. Tačiau pasikeitė laikai, pasisuko istorijos ratas; ir kitados sakraliniai dalykai paliko tik papročiais arba išvirto juokais bei išdaigomis.

O štai artimiausias sekmadienis – tai jau Verbinės, kuriomis prasideda priešvelykinė Didžioji savaitė.  Ypatingai graži ši šventė sostinėje Vilniuje. Kas nežino garsiųjų Vilniaus verbų? Kokių tik jų nėra: plokščių, figūrinių, šakotų, pūstašonių, net žmogaus ūgio. Kitados pintos pagrindinai iš katpėdėlių ir šlamučių, kasmet nustebina išmone ir įvairove. Malonu verbas rinktis, derinti vieną su kita, eiti su jų glėbiu pavasarėjančiu Senamiesčiu. Ką žinome apie jų kilmę, juk niekur kitur, tik Vilniuje, galime jomis grožėtis?

Vilnietiškųjų verbų radimosi užuomazgų reikia ieškoti būtent miesto tradicijose. Iškilmingų velykinių procesijų dalyviai nešdavosi vadinamąsias „palmas” – žalumynų puokštes, kurios primintų Atpirkėjo įžengimą Jeruzalėn. Per šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, pagerbimo procesijas būdavo nešamos popierinės lelijos – karalaičio simbolis. Ilgainiui procesijų palmas ir lelijas imta gražinti karpinių kaspinėliais. Taip susidėstė tipiška vilnietiškos verbos forma.  Valstiečiai iš artimesnių kaimų Verbų sekmadienį į Vilniaus bažnyčias atsiveždavo šventinti savąsias verbas – žilvičio ar gluosnio rykštelę su kačiukais, kadagio, beržo šakelę. Kaimo žmogui verba – atgimstančios augalijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Įsižiūrėkime į Kanuto Rusecko 1847 m. tapytą paveikslą, vaizduojantį lietuvaitę su glėbiu verbų Vilniaus bažnyčios prieangyje. Jos verbos – tai rykštelės, aptaisytos žibuoklėmis, šakelės su rausvomis  raugerškio uogytėmis. Gėlės ten dar nesudėstytos į kokį nors ornamentą, o ir pati verba dar neturi dabartinio pavidalo. Taigi kaimo verbos Vilniaus bažnyčių šventoriuose „susitikdavo“ su miesto popierinėmis. Viena rūšis veikė kitą,  mainėsi forma ir spalvomis.

Kaimiškosios verbos, surištos iš lauko  ir miško augalų, labai patiko Vilniaus dailės mokyklos auklėtiniams ir jų dėstytojams. Girdavo įpynus gėlių, ragindavo kitąmet daugiau tokių atvežti. Išaugus paklausai, sausus žiedus imta dažyti vilnonių siūlų dažais, dėlioti juos į ornamentus. Čia, beje, buvo panaudoti tradiciniai raštai, paimti iš kaimiškų audinių – juostų ar rankšluosčių. O spalvos ryškios gal todėl, kad akis jų pasiilgusi po įkyrėjusios žiemos.  Verbų pynimas tapo žiemos amatu, kuriuo nuo seno verčiamasi šiaurės vakarinio Vilniaus pakraščio kaimuose. Ledynmečio suformuotos vaizdingos jų apylinkių kalvelės – labai įvairių ir net retų žolynų augimvietės. Tai pastebėjo dar XIX a. pradžioje garsusis senojo universiteto botanikas Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Etnografai  yra suskaičiavę per 40 rūšių verboms naudojamų augalų.

Šiandien verbas riša ne tik kaimo žmonės, bet ir tautodailininkai, meno mokyklų jaunimas. Todėl nuolat atsiranda naujų formų, netikėtų darinių;  tai bene dinamiškiausias tautodailės reiškinys. Dabar verbos dažniau rišamos iš motiejukų, sausažiedžių, javų varpų, dagių. Įpinama ir eglių bei pušų kankorėžių; panaudojami šiaudų ir linų pinikai. Žinią apie nuostabią Vilniaus šventę reikėtų skleisti kuo plačiau...

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...