captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. Maršrutai užrištomis akimis

Žmonės, nežinantys savo istorijos yra mankurtai. Taip prieš ketvirtį amžiaus romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ rašė rašytojas Čingizas Aitmatovas. Tiurkų kilmės žodis „mankurtas“ („mankurt“) reiškia bedvasį, viskam abejingą žmogų. Minėtame romane aprašytas istorinio ryšio su praeitimi ir tautinės savimonės praradimas aktualus ir šiandienos Lietuvai.
Ramunė Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Ramunė Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Kai viešėdama Žagarėje norėjau apžiūrėti namą, kuriame sovietmečiu gyveno okupacinio režimo nuo pareigų nušalintas Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius, netoliese su šunimi vaikščiojusi vietinė gyventoja negalėjo pasakyti, kaip jį surasti. Atrodytų, kad gyvenant tame pačiame miestelyje neįmanoma nepastebėti paminklinės atminimo lentos, skelbiančios, kad šiame name nuo 1961 iki atgimimo gyveno iškilus Lietuvos Katalikų bažnyčios dvasininkas. Jo autoritetas ir žodis buvo svarus iš sovietinės priespaudos besivaduojančiai Lietuvai. Patriotams ir tikintiesiems derėtų žinoti, kur sovietmečiu tremtyje gyveno nuolat saugumiečių sekamas pogrindinę kunigų seminariją baigusiuosius į kunigus šventinęs vyskupas Julijonas Steponavičius. Tačiau turbūt ne be reikalo sakoma, kad arti bažnyčia, toli Dievas.

Kai lankydama Pasvalį paklausiau vietos gyventojų, ar yra lankęsi Pašvitinio apylinkėse, Pelaniškių laukuose, įrengtoje koplytėlėje Švč. Mergelės Marijos apsireiškimui atminti, akyse išvydau nuostabą. 60 kilometrų nuo Pasvalio esančią koplytėlę – vieną iš 31 Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Lietuvoje vietų – gali surasti tik su garbingo amžiaus Pakruojo rajono gyventojų pagalba. Jie dar gali papasakoti, kaip šiuose laukuose 1984 metų rugsėjį pasirodžius Mergelei Marijai, išsigando melžėjos, kai pasileido karvės, o dangus nušvito nematytomis spalvomis. Tik vietiniai gali parodyti, kaip važiuoti į krikščionims svarbią ir brangią vietą. Ženklų ir nuorodų nerasite, o prie koplytėlės pavyks privažiuoti tik esant geram orui. Kelio čia nėra, tenka važiuoti laukais, kurie po lietaus pažliunga ir joks avarinis gelbėjimo automobilis čia neatriedės.

Japonai, atvykstantys į Kauną apžiūrėti vietų, menančių Pasaulio Tautų Teisuoliu pripažintą Japonijos diplomatą Chiunę Sugiharą, kuris Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo apie 6 tūkstančius žydų, vaikšto lyg užrištomis akimis. Atvykus į Kauną, lietuviškai nemokantiems užsienio turistams sunku susigaudyti, kaip pasiekti Chiunės Sugiharos namą muziejų Kaune ir kitas atmintinas vietas.

Tačiau ir lietuviai tėvynėje dažnai jaučiasi užsieniečiais. Ne paslaptis, kad kelionių mėgėjai dažniau lankosi Turkijoje, Graikijoje ar Kanarų salose, negu keliauja po Lietuvą. Užsienyje ir nemokėdamas kalbos gali lengvai surasti istorinę vietą, kelią į kurią rodo ženklai. Kiekvienas lietuvis nedvejodamas pasakys, kur kiekviename Lietuvos mieste yra „Akropolis“ ir „Maxima“, tačiau kiek tautiečių be „Google“ pagalbos atsakys, kur gimė Maironis arba Paulius Širvys?

Norint išsaugoti tautos atmintį, reikia pradėti nuo paprasčiausių dalykų. Pastatyti nuorodas, žyminčias kelią į atmintinas vietas, kad nereikėtų klausti močiučių, nes po dešimtmečio senolių namai subyrės, jų žemes perims verslūs žemvaldžiai ir neliks ne tik kaimų, bet ir jų pavadinimus ne daug kas teatsimins. Gal verta likusių kaimų gatves pavadinti išnykusių kaimų pavadinimais? Bent jau taip išsaugotume tautinę atmintį ir pagerbtume išėjusiųjų atminimą. Puoselėjant krikščioniškąją tradiciją, gal būtų verta ir koplytstulpius pastatyti? Sakraliniai koplytstulpiai svarbūs valstybei, kuri nori būti unikali ir pritraukti turistų. Iki šiol tautinės tradicijos, istorinė atmintis palaikoma daugiausia pavienių entuziastų, tačiau derėtų tai daryti valstybės lygiu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...