captcha

Jūsų klausimas priimtas

Bijai atominės? Tai normalu, bet ne priežastis jos nestatyti

Pirmą kartą nuo tada, kai sprogo Černobylis, atominių skeptikų balsas skamba garsiau nei rėmėjų. Tai logiška. Dar daugiau, kitaip nė negali būti. Tai dėsninga ir paaiškinama. Bet toks įsitikinimas gali pasikeisti taip pat greitai, kaip pasikeitė prieš tai. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Pirmą kartą nuo tada, kai sprogo Černobylis, atominių skeptikų balsas skamba garsiau nei rėmėjų. Tai logiška. Dar daugiau, kitaip nė negali būti. Tai dėsninga ir paaiškinama. Bet toks įsitikinimas gali pasikeisti taip pat greitai, kaip pasikeitė prieš tai.

Tikriausiai klausytojui smalsu, kodėl taip sakau, kodėl abejones dėl naujos atominės elektrinės pavadinau dėsningumu? Jokios paslapties čia nėra. Apsidairykim ir pamatysim, jog Lietuva nėra vienintelė, kur ritasi didesnė ar mažesnė skepticizmo banga.

Europą ir gan plačias teritorijas už jos užvaldo natūralaus ir dėl to sveikesnio bei saugaus gyvenimo būdo idėjos. Įrodymų galit rasti čia pat, artimiausioje parduotuvėj. Parašyk ant etiketės „ekologiškas“, padidink kainą ir produktą vėju nuo lentynos nupūs.

Mada? Iliuzija, esą galima patogiai gyventi, auginti ekonomikas daugiau vartojant, bet nesinuodijant? Galbūt. Bet tai nieko nekeičia. Nuo bado išsivadavusį pasaulį užvaldo būtent tai. Kuo sotesnis, tuo labiau nori būti švarus ir saugus.  

Ir štai šiame kontekste, kai sąvokos „žalias“ (arba – harmoningas, suderintas), peržengia virtuvės teritoriją ir skverbiasi net į tokias sritis kaip darbo ar visuomenės grupių santykiai, ėmė ir nugriaudėjo Fukušima.

Visi supranta, kas yra žemės drebėjimas seisminėse zonose, cunamiai. Nepaisant to, niekas pasaulyje nesitikėjo sulaukti branduolinės nelaimės protingoje Japonijoje.

Katastrofą sukėlusi stichija pasklido branduolinio siaubo ir panikos pavidalu.

Vokietija – didžiausia Europos ekonomika. Per dešimtmetį ten šios rūšies jėgainių neliks. Elektros energijos stygius juntamas jau dabar, bet kol kas toji šalis (nei žmonės, nei politikai) nuostatos nekeičia.

Suomija kuria atominius planus toliau. Japonija mąsto, ko klausyti – ekonomikos poreikių ar atomui alergiškais per  dieną tapusių žmonių balso.

Prancūziją atakuoja „Greenpeace“ žalieji, prasmukę į vieną elektrinių ir taip įrodę, kad net saugi jėgainė nėra saugi. Šie kol kas laikosi neįprastai racionaliai.

Juk niekas objektyviai nepasikeitė. Branduolinė energija liko tiek pat saugi, kokia buvo. Tiek pat ekonomiškai naudinga, kokia ir buvo. Kelianti lygiai tiek pat problemų dėl branduolinių atliekų, žmonių aplaidumo ar kvailumo. Pasikeitė tik emocijos. O baimės, žinia, veikia nepalyginti efektyviau nei racionalūs svarstymai.

Patys Lietuvą vadiname pasaulio užkampiu, bet jis nebėra atokus tame pasaulyje tvyrančioms nuotaikoms.

Dar pridėkime kyšių skandalą Ignalinos atominėje, apgailėtinus vargus dėl jėgainės uždarymo su nemenkesniu korupcijos kvapeliu, ir nė nepajusime išsprūdus retorinį klausimą: tai kaip gi skaidriai ir saugiai, nė kiek nepavogę, pastatysime naują?

Nereikia nė žaliųjų instituto, nei Lino Balsio, nei kitų – bio – alternatyvų vardijimo. Viso, kas pasakyta, gana per akis. Netikėjimui. Net ir neapykantai.

O kodėl apie tai taip daug kalbu? O todėl, kad tokia emocinė terpė, nelyginant pelkė, įtraukia tuos, kurie privalėtų remtis vien tikrais argumentais. Tuos, kurie, priešingai nei apklausų dalyviai, privalo turėti tikrus skaičius, tikrus faktus. Tuos, kurie privalo susitarti dėl nacionalinių interesų.

Taip, čia aš apie politikus, o taip pat ir energetikos mokslininkus. Jų ginčai, apimantys visą emocijų skalę nuo ašigalio iki ašigalio, tampa dar vienu veiksniu, kuris didina abejones. Ne tik Lietuvos gyventojų, bet ir projekto partnerių.

Yra Garliava, teisėsauga, pagaliau – mokesčiai su visom lengvatom. Na, ginčykitės iki užkimimo prieš rinkimus dėl to ir dar ko nors. Bet išbraukite iš šou scenarijaus atominę energetiką. Tai per daug rimta ir galiausiai atsisuks prieš jus pačius. Baimės aštriai duria, bet lengvai pasiduoda laikui. Vyraujančios nuotaikos gali pasikeisti taip pat greitai, kaip pasikeitė prieš tai.

Mažų mažiausia, dėl ko derėtų susitarti – ar tai geopolitinis, ar ekonominis reikalas. O gal abu viename? O gal – tik  ambicija?

Ambicijos, beje, puikus dalykas. Kai esi mažas, be jų – nė iš vietos.

Valstybės laisvės projektas prieš du dešimtmečius taip pat kai kam atrodė ekonomiškai nemotyvuota ambicija.   

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...