captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Kam reikia krikščioniškų švenčių?

Nors Sekminės jau praėjo, Devintinės dar neatėjo, tad povelykinių švenčių laikotarpiui tebesitęsiant atkreipėme dėmesį į Vokietijos radijo straipsnį apie krikščioniškųjų švenčių reikšmę šiandien. Jame klausiama konkrečiai apie Sekmines: ar jų Vokietijoje dar reikia?
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Tą patį, beje, nuo savęs galėtume klustelėti ir dėl Lietuvos.

„Per Sekmines mažiausiai dovanų, kitaip nei per Velykas, gimimo dieną ar Kalėdas, kai kažką gauni. Taip prieš daugelį dešimtmečių rašė Bertoldas Brechtas.

Ir Brechtas teisus“, – praėjusį sekmadienį Vokietijos radijo svetainėje „Deutschlandfunk“ patvirtino žurnalistė Christiane Florin.

„Šventė, kurioje nėra dovanų, negali išlikti populiari. Kokie kvepalai, kokios kojinės, kokia kompiuterinė programėlė tiktų šventei, mininčiai Šventosios Dvasios nužengimą į žemę?“, – klausė žurnalistė ir pati atsakė taip:

„Kas „Google“ svetainėje ieško Sekminių, užšoka arba ant kelionių agentūrų, siūlančių atostogų reisus, arba ant apklausų su atsakymais į klausimą: kas tądien iš tiesų įvyko? Argi tai ne Marijos ir Juozapo vestuvių diena?

Šiemet iš tiesų Sekminės Vokietijoje galėtų tapti ir politine švente. Dėl to kalta kanclerė. Praėjusių metų rudenį viena susirūpinusi pilietė iš Angelos Merkel norėjo sužinoti: o ką gi būtų galima padaryti prieš islamizaciją?

Į tai kanclerė atsakė, jog bent jau jai islamizacijos baimė atrodo keista – tol, kol vokiečiai nepažįsta savo krikščioniškųjų šaknų. Tada A. Merkel tiesiai šviesiai ir išdrožė: „Daugybė vokiečių net neįstengtų parašyti Sekminių tema rašinėlio!“

Štai kaip: vakarietiškosios demokratijos santvarkos pagrindus, matyt, reikia ginti Šventosios Dvasios dovanomis!“

Toliau žurnalistė C. Florin apgailestavo, kad Sekminių proga savo svetainėse jokių pasisakymų apie šios šventės reikšmę nepaskelbė nei krikščionė demokratė, kanclerė A. Merkel, nei jos seseriškos bavariškosios krikščionių socialų partijos pirmininkas Horstas Seehoferis.

Net ir kartu su A. Merkel šalį valdančiosios koalicijos partneriai, Vokietijos socialdemokratai, nors savo internetiniame puslapyje žada gerą išsilavinimą visiems, visiškai nutyli Sekminių balandį, ant Jėzaus Kristaus mokinių galvų nužengusius ugnies liežuvius ir staiga atsiradusį gebėjimą prabilti kitomis kalbomis.  

Nieko apie Sekminių stebuklą savo svetainėje per Sekmines nepaskelbė ir už tikrą krikščionybę ir vokiškumą bei prieš užsieniečių ir musulmonų invaziją kovojanti partija „Alternatyva Vokietijai“, nebent tai būtų užuomina apie ilgąjį savaitgalį, puikiai tinkantį trumpoms poilsio išvykoms.

Priminsime, jog Vokietijoje ir kai kuriose kitose, bet ne visose, Europos valstybėse, Sekminių savaitgalis ilgas – nuo penktadienio popietės iki pirmadienio vakaro, o pirmadienį netgi nepasirodo laikraščiai.

Kiekvienu atveju Vokietijos politikų puslapiuose ne tik jokio pasisakymo apie Sekmines, bet ir „jokio pasisakymo prieš baimę dėl islamizacijos, absoliučiai jokio. Matyt, Sekminių Vokietijai nereikia“,  – baigė savo straipsnį Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje žurnalistė Ch. Florin.

Tarsi atliepdamas šią mintį, „popiežius Pranciškus per Sekmines kvietė įveikti dvasios analfabetizmą.

Daugelis žmonių yra tarsi našlaičiai, kurie savęs nebelaiko Dievo vaikais, sakė jis per pamaldas Romos šv. Petro bazilikoje. O tai veda prie vidinio vienišumo.  

Miunchene Vokietijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Reinhardas Marxas kritikavo visuomenėje pasireiškiančią tendenciją ne tik statyti naujas sienas, bet ir pasiduodant baimėms skatinti viską supaprastinantį mąstymą juoda, balta kategorijomis.

O Evangelikų Bažnyčios Vokietijoje tarybos pirmininkas Heinrichas Bedfordas-Strohmas reikalavo, kad žmonės vieni su kitais daugiau komunikuotų, ir apgailestavo, jog klausymasis ir norėjimas suprasti vis labiau nugrimzta į foną“, – pranešė Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainė. 

Antradienį po Sekminių daugelis laikraščių komentavo kardinolo Karlo Lehmanno pasitraukimą iš Mainco vyskupo pareigų.

Pasak Oldenburgo dienraščio „Nordwest-Zeitung“, „kaip beveik niekas kitas šis 80-metis jungia dvi būdo savybes: nepalaužiamą tikėjimą ir drauge nuolatinį pasirengimą išklausyti kitus, net ir kitaip tikinčius, jiems padėti, tačiau kartu nebijant tarti griežtą žodį ten, kur vyksta neteisingumas.

Tai, kad popiežius Pranciškus priėmė amžiaus sąlygojamą teologo pasitraukimo pareiškimą, reiškia nuostolį ne tik Katalikų Bažnyčiai. Juk K. Lehmannas praeityje visada pasiekdavo širdis ir savo drąsinimais bei įspėjimais dešimtmečius vadovaudamas vyskupų konferencijai darė įtakos visoms Vokietijos bažnyčioms.

K. Lehmanno žodžiais buvo galima pasikliauti“, – rašė šiaurinės Vokietijos laikraštis.  

Mainco dienraštis „Allgemeine“ reiškė nuomonę, jog „europietiškasis pagrindas, ant kurio K. Lehmanno generacija statė, pradėjo trupėti. Nebėra ir tos liaudies Bažnyčios, kurios jaukiuose rėmuose Vokietijos vyskupai per ilgai dunksojo.

Kol teologijos dramblio bokšte buvo ginčijamasi dėl brūkšnių veidrodžiuose, ne tik tirpo charizmatiškų kunigų prieaugis, bet ir tikinčiųjų būrelis traukėsi į vis mažesnę saujelę.

Pagaliau „pasaulio pabaigos popiežius“, atrodo, atveria langus reformoms, pavyzdžiui, moterų diakonatui. Būsimoji vyskupų karta turėtų šių iniciatyvų nuoširdžiai imtis, idant Katalikų Bažnyčia nebaigtų dienų kaip sekta, o būtent to kardinolas K. Lehmannas savo vyskupo tarnystei baigiantis ir prisibijojo“, – teigė Mainco laikraštis.   

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close