captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Tamošaitytė. Apie lietuvių inteligentiją

Šio teksto problematiką paskatino faktas, jog pastaruoju metu populiariuose žiniasklaidos tinkluose imta metodiškai menkinti ir pasijuokti iš lietuvių inteligentijos. Tačiau lietuvių inteligentija yra puolama savų ir svetimų visus dvidešimt penkerius metus, nuo kurių pradžios skaičiuojame valstybės atgimimą. Nuosekliai menkinami šviesuoliai ir autoritetai, puoselėję lietuvybę sunkmečiais ir okupacijų laikotarpiu. Jie kaltinami arba tuo, kad yra pasenusių pažiūrų ir neprisitaiko prie naujų pasaulio iššūkių, arba tuo, kad jų padedama suklestėjo naujoji tautai svetima nomenklatūra.
Daiva Tamošaitytė. M. Ažušilio (DELFI) nuotr
Daiva Tamošaitytė. M. Ažušilio (DELFI) nuotr

Visame tame yra daug tiesos. Gyvename sudėtingu laikotarpiu, kai kinta daug nusistovėjusių sąvokų ir reiškinių, nors jų esmė tokia pati, keičiasi tik šiuolaikiniam galios diskursui naudingos formos. Todėl ir inteligentijai tenka suteikti tą prasmę, kurią ji įgyja naujomis sąlygomis.

Žodynuose inteligentija apibūdinama kaip šviesuomenė arba visuomenės sluoksnis, dirbantis protinį kvalifikuotą dvasinių ir materialinių vertybių kūrimo darbą. Nurodoma, kad Lietuvoje inteligentija ėmė rastis kunigaikščių ir didikų dvaruose – tai mokytojai, architektai, inžinieriai, gydytojai. Akivaizdu, jog terminas yra neutralus ir pozityvus.

Suvokimo ar veikiau ideologinės indoktrinacijos perversmas įvyko sulig bolševikų revoliucija Rusijoje, kai sąmoningiausiu ir valdančiuoju sluoksniu buvo paskelbtas proletariatas (darbininkų klasė), o inteligentija tapo pariju, naikintina klase ar tarpsluoksniu ir buvo metodiškai suvaryta į gulagus, kuriuose, anot politinių kalinių, susikūrė geriausi pasaulio universitetai. Populiarus sovietinis štampas „prokliatyj inteligent“ marginalizavo protus, kurie buvo pavojingi režimui, jiems buvo nuolat rengiami garsieji teismo procesai arba, kaip Kinijoje, sukurti specialūs chunveibinų padaliniai, vykdę kultūros ir žmonių genocidą „kultūrinės revoliucijos“ vardu. Panašūs ekscesai stebimi nūdien Šiaurės Korėjoje ar Artimuosiuose Rytuose; tiesa, talibų ar Islamo Valstybės veiklos negalima tapatinti su ateistine neokomunizmo ideologija.

„œNepriklausomybės sąsiuvinių“ nuotr.

Civilizuotų visuomenių žmonės, kurių dėka klestėjo mokslas ir religija, buvo laikomi valstybės svarbiausia varomąja jėga, naujų idėjų ir progreso veiksniu. Tik totalitarinis anarchizmas kėsinosi apversti natūralią tvarką ir, anot Harry Hardingo, „paimti valdžią intelektualų ir menininkų „superstruktūroje“ ir užkariauti valstybinę valdžią“. Kyla klausimas, kodėl XXI a. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje inteligentija atsidūrė užribyje, per švietimo institucijas vykdoma jos ideologinė kontrolė, mokyklose, universitetuose įsivyravo karinis įsakmus tonas, baimės atmosfera, jie verčiami arba verslo struktūromis, arba nesavarankiškais kitų šalių institucijų padaliniais? Kodėl Lietuvos mokslą audituoja mistinės užsienio agentūros, diktuoja temas, menininkai, literatai privalo kurti efemerinį euromeną ir euroromanus? Kodėl Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijos mažiausiai finansuojamos iš visų sričių, o pagrindinis finansavimas nuteka ne tautinio prusinimo reikmėms? Kas vykdo panašią sovietmečiui inteligentijos nušalinimo programą?

Atsakymai nėra lengvi. Nuo 2004 metų teko prisitaikyti prie Europos Sąjungos reikalavimų. Tuo tarpu lietuvių interesai reikalauja savarankiško valstybės požiūrio, kurio stokojama pradedant ūkiu, energetika ir baigiant krašto gynyba. Lietuvos strategija taip pat grindžiama tarpvalstybinės europiečio tapatybės sukūrimu, nepaisant to, kad Lietuva neturėjo laiko nei apmąstyti ir įvertinti sovietų okupacijos padarinių, nei padaryti iš to išvadų, o jei ir turėjo, to neiškėlė sau kaip prioritetinio uždavinio.

Neįvertinus kad ir pačios naujausios istorijos, neįmanoma visavertiškai dalyvauti Vakarų kultūros procesuose. Todėl dabar vyksta Lietuvos valstybės korozija, kuriai padeda tie patys veiksniai, aiškiai reiškęsi okupacijų laikotarpiais, o nūdien įgavę šiuolaikines minkštąsias formas: tai bendrininkavimas, prisitaikymas, nusišalinimas, ir labai retas – priešinimasis viskam, kas žlugdo valstybę per svarbiausias institucijas, praradusias savivaldą.

Iš esmės susiklostė panaši, tik dar įvairesnė, labiau klampinanti, daugiasluoksnė socialinio gyvenimo schema, skaldanti vienybę ir galimybę veikti kartu: tai apsisprendusieji dirbti su esamais galios centrais, sisteminiai kritikai, neperžengiantys jos leistinų ribų, atsisakę lietuvybės liberalai ir naujoji kairė, pasyvieji prisitaikėliai, nuoseklieji ir radikalieji kritikai. Visa ši neva opozicinių jėgų mišrainė sukuria vaizdą, jog Lietuva naikinama pačių lietuvių rankomis, nes nei valdžia, nei opozicija neturi vienijančio, racionalaus ir daugumos gyventojų reikmes tenkinančio centro/centrų.

Galima teigti, jog tai yra psichologinio pobūdžio problema, paveldėtos trauminės patirtys. Tačiau neišsprendę šio klausimo, negalėsime kurti savo valstybės kaip lygiavertės kitų tautų bendrijos narės. Kadangi Lietuva stengiasi tapti demokratine valstybe, svarbu nurodyti, kas trukdo jai tokia tapti. Du esminiai būties sandai visada apibrėžia tautos, arba nacijos, gyvastį: tai laisvė ir tikėjimas. Šiuo metu Lietuvos laisvė pažabota esminių savarankiškumo dėmenų atsisakymu didesnės, tai yra, europinės bendrijos naudai, ir, antra, paklūsta sekuliarios neoliberalizmo doktrinos, šiuo metu įgavusios kraštutinį neoprogresyvizmo pavidalą, propagandai. Jaunoji karta užaugo nepažinusi totalitarizmo siaubo, tačiau ji formuojama tuščioje erdvėje, iš kurios eliminuoti šie du sandai. Autoritetas, šviesuomenė, inteligentija jai neegzistuoja, nes yra įtvirtinta kita sąvoka – elitas, tapatinamas su galios struktūromis ir valdžios institucijomis.

Elitas yra tas, kuris diktuoja politikos ir gyvensenos kryptis. Jis esmiškai sutampa su sovietinės nomenklatūros kategorija, nes nepalieka erdvės savarankiškam mąstymui. Paradoksalu, kad neoliberalizmo proteguojamas individualizmas dera su šio elito nuostata: elkis, kaip liepiame, o savo virtuvėj gali galvoti, ką nori. Visuomenės gyvenime individas gali tik prisiderinti prie iniciatyvų, kurios nuleidžiamos iš viršaus, imituoti veiklą. Klasikine prasme inteligentijos negalime tapatinti su atsiradusia protinio darbo ir verslo klase, kuri interneto teikiamas paslaugas ir informaciją, technokratiškai suvokiamą iniciatyvumą, biurokratizmą laiko švietimo pagrindu ir pažanga.

Dėl nepalankaus istorinio konteksto lotynų kilmės inteligentijos sąvoką dažniau keisčiau lietuvišku atitikmeniu – šviesuomene, papildydama sąvoką samprata, jog inteligentas, arba šviesuolis, yra ne sluoksnis ar luomas, ne profesija griežtai imant, kaip buvo įtvirtinta tarybmečiu, o tam tikra asmenį apibūdinanti dvasinė kategorija, kuri vienu metu yra ir ne kosmopolitinė, ir suteikianti galią gerbti viso pasaulio kultūras bei laimėjimus.

Pirmiausia tai – išsilavinęs asmuo, kuris bet kuriomis aplinkybėmis yra išlaikęs vidinę nepriklausomybę nuo politinės ar ideologinės konjunktūros, kuris gerbia savo protėvių palikimą, kultūrą, istoriją ir sugeba pakilti aukščiau už vienadienius interesus. Šviesuolio sąvoką apibrėžia iš kartos į kartą puoselėtos sunkiai apčiuopiamos dvasinės savybės, be kurių neįmanoma jokia aukštesnė žmogui būdinga veikla. Inteligentija – tai savimonė, tautos protas, sąžinė ir tiesos balsas.

Lietuvos elitui būdinga iškelti, garbinti, minėti svetimų kultūrų inteligentus, disidentus, kurių balsas girdimas tarptautinėje arenoje, ir tokiu virtualiu būdu tapatintis su jų nuopelnais, tačiau savųjų jis nemato ir nenori įtvirtinti kaip sektino pavyzdžio. Sukurta intervalstybinė pasaulėžiūra ir sistema neleidžia lietuviams tapti tikra politine tauta, kuri be laisvės ir tikėjimo nėra galima. Tačiau bet kuri tauta, kuri negirdi savo sąžinės ir tiesos balso, jei tas balsas skęsta audiovizualiniuose triukšmuose ir paklūsta atneštinės ideologijos galios diktatui, yra pasmerkta sunykti, nors mainais už paklusnumą ir gauna medžiaginių gėrybių, kuriomis apdovanojama, deja, tik bendrininkaujanti elito dalis ir, suprantama, laikinai.

Periodiškai susidaro situacijos, ištisi laikotarpiai, kada elitas pamiršta prievoles ir pasiduoda ydoms – pasipelnymui, pramogoms, nežabotam valdžios troškuliui, viskam, kam reikia daug pinigų. Tuomet susidaro sąlygos nešvariems politiniams sandoriams, kuriais netrunka pasinaudoti destruktyvios, valstybei priešiškos jėgos, ir tų sandėrių bei interesų, jei jie įsigalėję ir tapę sunkiai išraunama korupcija, negali atšaukti joks intelekto ar šviesuomenės protestas.

Tarptautinės įtampos metu pradeda lemti realios politikos svertai. Silpnoje valstybėje konkuruojančios jėgos gali atvesti į valdžią netikėtus žaidėjus, kaip buvo prieš, tarkime, bolševikų revoliuciją Rusijoje ar nacių atėjimą į valdžią Vokietijoje. Ir anuomet dalis inteligentijos priešinosi, o dalis buvo priversta kolaboruoti. Praūžus destrukcijai, inteligentai kažkodėl privalo padaryti išvadas, nepaisant to, kad būtent jie tampa pirmosiomis režimo ar karo aukomis: iš pradžių eliminuojami kaip pavojingi tiesos skleidėjai, paskui – kaip ideologiniai priešai.

Nepaisant to, totalitarizmo, ideologinės propagandos, chaoso ir demokratijos žlugimo, perversmų laikais inteligentijos vaidmuo ypač svarbus. Jos balsas turi būti girdimas bent pogrindžio, savilaidos sąlygomis. Panašios grėsmės kartojasi ciklais, esame naujo ciklo pradžioje, ideologinio informacinio karo stadijoje. Skaldoma Europos Sąjunga, karai Artimuosiuose Rytuose ir nematyto masto pabėgėlių krizė, suaktyvėjusi Rusija yra gero nežadantis precedentas. Pasaulis, kuriame kaunasi priešiškos ideologijos, yra blogas pasaulis.

Tačiau ne veltui Romualdas Ozolas yra pasakęs: arba mes turime ideologiją, arba ji turi mus. O kuri iš esamų ideologijų mus tenkina? Ko dėlei jos kuriamos, juk ne pačios sau? Ką laimi tauta ir valstybė, priėmusi ideologiją? Jei tokia ideologija tvirtina valstybės pamatus bei tautos savimonę ir padeda nustatyti korektiškus santykius su kaimyninėmis šalimis, tada ji gali būti tinkama. Akivaizdu, kad dabartinė kryptis Lietuvai nenaudinga vien dėl nekritiško požiūrio į ją. Tankas gali būti gerai padarytas ir galingas, bet jei jo nemokėsi vairuoti, įvažiuosi į griovį. Ar stipri valstybė nori būti tik keleiviu, nematančiu kurlink rieda jos tankas, ar prie valdymo mechanizmų sėdinčiu vadu?

Visiškai natūralu, kad šiuo metu dauguma kūrėjų, mokytojų, mokslininkų ir studentų renkasi saugesnį tylėjimo ar pritarimo elitui kelią, yra nusišalinę. Vakarų demokratijos pasirinkimas užsienio politikoje, kiek ji matoma išorėje, yra teisingas kelias, kova su antivakarietiška ideologija ir dezinformacija yra būtina. Tačiau ne mažiau būtina jautriomis temomis leisti pasisakyti žmonėms, nes žodžio laisvės suvaržymai, tabu tapusios temos valstybės nestiprina. Sunerimti verčia daug faktų (vilkinamos rezonansinės bylos, nepalankumas referendumams ir jų rezultatams, kt.), bet vienas svarbiausių požymių, jog judama ne į Vakarus, yra tas, kad tik Sąjūdžio metais ir truputį vėliau žodis laisvė iš tiesų veikė, visuomenėje kalėsi bendruomeniškumo, kūrybiškumo pradmenys. Kas nušlavė tą milijoną besišypsančių mūsų tautiečių veidų, kurie žvelgia į mus iš istorinių mitingų kadrų? Dabar už panašaus pobūdžio ir švelnesnių pasisakymų laisvę tampama atskalūnu, gresia atleidimai iš darbo, net teismai, principinė izoliacija ir pasiūlymai emigruoti.

Ar valstybės saugumo institucijos gerai dirba, jei nelojalumu pradedamas įtarinėti kone kiekvienas kritiškai nusiteikęs pilietis? Gal verčiau gaudytų tikruosius užsienio agentus? Tebūnie šis skaudus klausimas retorinis. Mes labiausiai norėtume jaustis saugūs savo namuose. Kuo labiau ribojama pažiūrų įvairovė, tuo greičiau formuojasi tokia visuomenė, kuri be valdžios (režimo) diktuojamos nuomonės nieko daugiau nežino. Stulbina faktas, kad globalizmo amžiuje tarp daugybės Lietuvoje rodomų kabelinių Rusijos kanalų nėra nė vieno, kuris nebūtų „tėvyninės gamybos“. Visa produkcija, net filmai ir serialai – tik rusiški, o žiniose pateikiamos, žinoma, rusiškos įvykių versijos. Tai pritrenkianti fikcija paversta tikrovė. Tarsi gyventum Marse, kuriame be marsiečių nieko daugiau nėra! Persekiojimas už pažiūras, jeigu jos Konstitucijoje nėra įvardytos kaip priešiška valstybei veikla, gali liudyti tik gravitaciją link despotiško modelio santvarkos. Ir priešingai, jei leidžiama viešai menkinti valstybės simbolius, iš aukštų (pavyzdžiui, savivaldybės) tribūnų necenzūriniais žodžiais tyčiotis iš lietuvybės ir tradicijų, jei tik dėl akių baudžiama už antivalstybinį chuliganizmą, – ką gi, sveiki atvykę į kitą planetą...

Kita vertus, debesys sparčiau kaupiasi dėl daugumos bailumo, servilizmo ir egoizmo. Net keista, kaip galima tenkintis tik medžiaga, vienaplane buitimi, neturėti aukštesnių idealų. Gyvūniškai žmogaus būčiai tyrinėti rengiamos konferencijos, atliekami „objektyvūs“ tyrimai, gausiai finansuojami projektai, ji įtvirtinama kaip madinga, teisinga ir didžiai gerbtina padoriam europiliečiui. Kas dar neseniai kėlė juoką kaip kuriozas, tampa grėsminga ir įstatymo bei žiniasklaidos peršama norma. Negali net nusisukti nuo iškreiptos kūno sampratos, negali parodyti, kad tau nejauku kokioje nors parodoje ar spektaklyje. Nes neomaterializmo tikslas yra nuo mažens įtvirtinti pasąmonėje tą vaizdą, kuriame tarpsta visos įmanomos besielio kūno transformacijos. Tai yra kita medalio pusė. Kaip išlaviruoti tarp Scilės ir Charibdės, klaustume savęs ir inteligentijos?

„œNepriklausomybės sąsiuvinių“ nuotr.

Šviesuomenės pagrindinis uždavinys išlieka – tai švietimas, tiesos sakymas, istorijos atkūrimas bet kuriomis sąlygomis. Nusišalinusi į individualią erdvę, ji nedalyvauja kuriant valstybę ir neatlieka esminių pareigų. Dabartinė situacija yra dėsninga: dalinės, o tiksliau – niekinės privilegijos politine prasme nesavai galiai tarnaujantiesiems tėra simuliakras, fikcija, regimybė, ir viską tenka pradėti nuo pradžių. Užpildyti spragas vėluojant ketvirčiu amžiaus – neeilinis uždavinys. Tačiau jeigu tikimasi išgirsti stebuklingą sprendimą, niekur negirdėtą receptą, išrasti panacėją, – privalu pasakyti, kad tokio nėra. Teks išmokti pamokas, kad ir kiek jos kainuotų.

Sugrąžinti Lietuvai laisvę, tikėjimą, viltį ir kūrybingumą – prioritetinis šviesuomenės uždavinys. Šia prasme negali būti jokio dalinio atsižadėjimo, nusišalinimo ar mėginimo perkelti naštą kitiems. Niekas savaime nesusitvarkys. Palikta savieigai ir tokiai dalykų slinkčiai kaip dabar, Lietuva, lietuvių kalba ir kultūra yra pasmerktos. Tačiau su panašiomis problemomis nuolat susiduria ir daugiamilijoninės šalys, kurios kenčia svetimųjų įtaką ar užkariavimus. Idealia prasme mes nesame nei maža, nei nereikšminga šalis, priešingai, turime paveldą, kurio gali pavydėti ir, be abejo, pavydi skaitlingesnės tautos, nors kiek susipažinusios su mūsų istorija.

Todėl ir pradėkime nuo pradžių: atlikime sąžinės apskaitą. Kiek ir ką mes žinome apie save? Kaip ir kokiais būdais perduodame savo žinias ateinančioms kartoms? Ar jaunimas yra mūsų ateitis ir tinkamai remiamas gyventojų sluoksnis? Ar kasdieniu elgesiu gerbiame kovotojų už Lietuvos laisvę aukas? Ar muziejuose ir bibliotekose, amžininkų atmintyje glūdintys turtai mus domina, ar mes juos išstudijavome? Nemažai save laikančių išskirtiniu elitiniu neva inteligentų protėvių egzamino neišlaikytų. Laikykime tai pirmiausia skola jiems, nes jie aukojosi, mirė kančiose dėl mūsų ir mūsų vaikų ateities.

Pradžia ir būtų kiekvieno iš mūsų sąžinė. Bent su savimi būkime nuoširdūs, nemeluokime, išdrįskime pasipriešinti melui ir išorėje. Jeigu turime dalelę išminties perdavos, savos ar metacivilizacinės, pasipriešinkime ateinančiam titanui. Mes ne vieni ir ne pirmi tokioje akistatoje su būtimi. Galima pacituoti Josifo Brodskio atsakymą KGB tardytojams, kai jie klausė: „Kas jums suteikia teisę taip kalbėti?“ Brodskio atsakymas buvo trumpas: Dievas. Šitaip mąstė ir kalbėjo mūsų garsiausi rezistentai Antanas Terleckas, Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė, svetimos šalies saugumo tarnautojus vadinusi „broliais kagėbistais“ (manytina, unikalus autentiško tikinčiojo atvejis), ir daugelis mažiau ar daugiau žinomų ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų kankinių, ištvėrusių garbės pamoką tikėjimo galia.

Kiekviena save sauganti civilizacija, kultūra sudaro sąlygas gyventi ir atitinkamai reikštis kategorijai žmonių, kuriuos įvardija kaip mąstytojus, poetus, filosofus. Dalis šviesuomenės perteikia jau sukauptas žinias, o dalis jas permąsto, generuoja naujas idėjas, nuolat gilinasi į būties klausimus. Taikos sąlygomis jiems esti lengviau, jiems nebūtina tapti mokslo ar religijos kankiniais, nelygu kokia valdžia ar tironas pasitaiko kelyje. Lietuvoje pernelyg didelis akstinas suteikiamas rinkai ir jos gėrybėms, žavimasi milijonieriais, tarsi tai būtų gėrybė savaime.

Brandžioje visuomenėje visada keliamas klausimas, kam tai reikalinga, ar turtai yra žmogaus pasiekimų žemėje viršūnė? Kam turėtų būti panaudojamas sukauptas turtas? Akivaizdu, ne vien vargšams papenėti mokama dešimtinė (kaip islamo kraštuose). Tokia visuomenė gerbia iš praeities paveldėtą tam tikrą išminties perdavą, kuri gali reikštis įvairiai, bet ar tai būtų kunigai, ar net atskira kasta kaip Indijoje (brahmanai), besąlygiška pagarba jiems išlieka. Pasakytume daugiau: pagarba nebūtinai konkrečiai asmenybėms, nes žmogaus prigimtis ribota, bet pačiai idėjai, kad turi egzistuoti tie, kurie turi galią (gebėjimą) interpretuoti žmogaus dramos žemėje, pasaulio sąrangos, evoliucinės raidos tikslingumo ir panašius klausimus.

Šių dienų Europoje religija palaipsniui išstumiama iš valstybės prieglobsčio, pašaukimų katastrofiškai mažėja, vienuolynai merdi, vienuoliai ir vienuolės patys turi išsilaikyti iš labdaros ir savo menkų amatų (namudinio darbo kaip viduramžiais), piligrimystės idėja liko tik romantiškas prisiminimas ( jei ir gyvuoja, tai tik turizmo ir pelno iš jo pavidalu). Filosofija ne tik nebe kažkieno tarnaitė, ji visuotinai skelbiama kaip atgyvenusi. Kas lieka? Genetinių ir technologinių eksperimentų placdarmas. Kosmoso įvaldymas, kuriam (marsiečiams?) skiriami milijardai. Dar yra filantropų, tačiau bendra tendencija Vakaruose nėra palanki, nes viskas suvedama į pelną. Pelnas gali remti paskiras iniciatyvas (ir tokiu būdu vertybiškai, o tiksliau, proporcingai uždirbtiems milijardams, hiperbolizuoti atsitiktines sėkmės figūras, tokias kaip Billas Gatesas), tačiau bendra visuomenės sandara atsiduria aklavietėje, nes ne pelno siekiančios organizacijos ir pati savaiminio eschatologinio reikšmingumo idėja atsiduria užribyje.

Todėl sakyčiau, kad svarbiausias inteligentijos tikslas turėtų būti... biblioteka. Biblioteka iš didžiosios raidės, kurioje būtų sutelktas žmonijos intelektinis palikimas. Mažesniu ar didesniu mastu toje nuostabioje bibliotekoje, tegu ir internetinėje ( ji savaime yra nuostabus reiškinys), turi sugyventi ir būti prieinami didžiausi visų kultūrų pasiekimai. Jeigu negalime turėti nacionalinės bibliotekos ir muziejaus vienu metu, kokią turi Niujorkas, ir ne vien jis, kur net pirmokas gali susipažinti su didžiausiais mokslo laimėjimais pagal specialias programas, pradėkime gaivinti numarintus muziejus ir bibliotekas provincijoje ir kelkime klausimą, kodėl Vilniuje buvo uždaryta nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka neribotam „remontui“?.. Vien šis faktas rodo, kaip svarbu valstybingumo priešams sunaikinti prieigą prie žinių šaltinio. Rinkime aukas, kad kuo greičiau ji būtų atidaryta.

Šalia tikėjimo kaip svarbiausią būties, kartu ją teigiančios inteligentijos tikslą iškėliau laisvės sąvoką. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog kuo laisvesnė valstybė, tuo laisvesnis žmogus – savo pasirinkimu, galimybe analizuoti pasaulio literatūrą, patirtis visose sociumo apraiškose. Inteligentijos, arba šviesuomenės, įgimtas uždavinys ir būtų ne paklusti dabartinio elito nustatytoms raiškos riboms, o įsipareigoti civilizacinėms vertybėms, rašytiniams pasaulio šaltiniams, kurie laisvės sąvoką sieja su būties vertikale.

Mūsų, lietuvių, tradicijoje tokių mąstytojų, aktyvių ir visuomeninėje plotmėje, yra daug, ypač tarpukario (tautinės Respublikos) Lietuvoje. Jų paveldą reikia platinti ir garsinti. Sugrąžinti į mokyklas laisvės idėją, kuri būtų suprantama ne kaip atskiro individo egzistencinė saviraiška, bet kaip istoriškai reflektuoto ir turinčio ateitį bendro visuomenės gėrio, pagrįsto tautos paveldo gintimi, tąsa. Faktiškai tai reikštų elito etikos atkūrimą, nes be tokio elito Lietuvos ateitis primena lenkmečius ar rusmečius. Taigi būtina sukurti Lietuvai svarbų valdžios sluoksnį, į kurį inteligentai ir įsilietų natūralia srove.

Pasaulio kultūra ir Lietuvos indėlis į ją, ryžtingai atmetus istorines falsifikacijas, yra viltis, kad gėrio jėgos nugalės.

Ši galia laukia mūsų, ateinančiųjų, ir tik nuo mūsų priklauso, ar ji prikels Lietuvą garbingai būčiai, ar vėl dėl sumenkusios dvasios pasitelks svetimas kariaunas ir pajėgas, ar marins žmones beprasmiškoje bedievėje nuasmenintų individų masėje, žadėdamos virtualų rojų, kurio pabaiga – tikras pragaras. Laisva valia yra suteikta, tad viskas priklausys nuo to, ką mūsų šviesuomenė pasirinks: šviesą ar tamsą, amžinąsias vertybes ar baigtinių vilionių miražą. Po saule – nieko nauja.

Tačiau šiandien nauja gali pasirodyti besąlygiška meilė visiems, kurių dėka esame, ir drąsa, kuri, anot lietuvių patarlės, kaip mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Rinktis anksčiau ar vėliau teks. Tegul ta aušra, stipri ir savarankiška, jau moderni ir galinga Lietuva ateina kuo greičiau. Argi gali pasaulis apsieiti be mūsų, senbuvių? Mano atsakymas – ne, negali, tačiau turi suteikti akstiną ir kitoms, jaunesnėms kultūroms pasiekti dvasinę brandą.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą „Lietuvių inteligentijos laikysena ištautinamoje ir išvalstybinamoje visuomenėje: bendrininkavimas, prisitaikymas, nusišalinimas, priešinimasis“, skaitytą Vilniaus forume 2016 m. sausio 9 d. (Nacionalinis istorijos muziejus Arsenalo g. 1, Vilnius).

Šis komentaras buvo skelbtas 15-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...