captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kojala. Didžiosios Britanijos referendumas – šoko terapija ES

Kai Robertas Schumanas 1950 metais paskelbė Europos integraciją pradėjusią deklaraciją, buvo keliamas monumentalus tikslas – užtikrinti nuolatos kariaujančio žemyno taiką. Ypač – tarp Prancūzijos ir Vokietijos.
L. Segerso nuotr.
L. Segerso nuotr.

Istoriškai Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimai, ypač stabilus „amžinųjų priešų“ statusas po XIX a. Prancūzijos–Prūsijos karo, buvo siena, į kurią atsimušdavo bandymai įtvirtinti Europoje ilgalaikį stabilumą. Atrodė, jog ir Antrojo pasaulinio karo pabaiga netaps lūžiu – jau 1947 m. Prancūzija ir Didžioji Britanija pasirašė Dunkirko sutartį, kurioje aiškiai pabrėžė padėsiančios viena kitai, „jei Vokietijos agresija atsinaujintų“. Kitaip tariant, buvo baiminamasi, jog gali pasikartoti Pirmojo pasaulinio karo pabaigos scenarijus, kuomet suklupusi Vokietija staigiai sustiprėja bei iškelia revanšistinę vėliavą.

Todėl lūkesčiai, jog pavyks sukurti Vokietijos ir Prancūzijos tarpusavio pasitikėjimą, nebuvo pernelyg dideli. Net ir 1950 m., jau nusileidus Geležinei uždangai bei išryškėjus Sovietų Sąjungos ambicijoms, didžioji dalis prancūzų apklausose tebemanė, kad galimybė vokiečiams atkurti kariuomenę reikštų išaugusią karo Vakaruose, o ne Rytuose, riziką. Akligatvio situacija tęsėsi tol, kol Prancūzijos užsienio reikalų ministras R. Schumanas nepasiūlė išeities.

Koordinuodamasis su Vokietijos kancleriu Konradu Adenaueriu, R. Schumanas 1950 metais paskelbtoje deklaracijoje pakvietė sutelkti karui reikalingų plieno ir anglių resursus po tarptautinio – viršnacionalinio – valdymo skėčiu. Tad šiuos strateginius resursus turėjo kontroliuoti ne nacionalinės vyriausybės, o „virš jų“  įkurtos bendros institucijos. Anot R. Schumano, karas tokiu atveju taptų paprasčiausiai „materialiai neįmanomu“. Tuo pačiu jis faktiškai paklojo pamatus Europos integracijos procesui ir tam, ką šiandien vadiname Europos Sąjunga.

R. Schumano, K. Adenauerio ir kitų Europos Tėvų-Kūrėjų tikslas buvo pasiektas. Vakarų Europoje integracija ne tik prisidėjo prie stabilumo kūrimo, bet ir paskatino ilgalaikį ekonomikos augimą. Pasibaigus Šaltajam karui, tą pajuto ir dalis buvusio Rytų bloko valstybių, kurios sėkmingai prisijungė prie integracijos proceso. Iki šiol kartojama, kad įvyko istorinis procesas – šalys, buvusios po Geležine uždanga, „sugrįžo į Europą“.

Visgi šiomis dienomis, minint 66-ąsias R. Schumano deklaracijos metines, kyla vis daugiau dilemų. Pabėgėlių krizė, tebesitęsiantys ekonominiai sunkumai Pietų Europoje, saugumo iššūkiai Rytuose ir kitos problemos stiprina suvokimą, kad daugiau nei pusę amžiaus vykstanti Europos integracija, kuri tapo suprantama kone kaip savaiminė duotybė, yra trapi. Net ir patys europiečiai ja ima abejoti: ES šalių piliečių, pozityviai vertinančių ES, vidurkis tėra apie 40 proc. Lietuva šiuo atveju išsiskiria pozityvumu – analogiškas rodiklis siekia net 68 proc.

Pagrindo svarstymams netrūksta, ir tai susiję ne tik su iš televizijų ekranų nedingstančiomis krizėmis. Pati ES yra nuolatinės abejonės būsenoje, nes ne iki galo yra atsakiusi į klausimą apie savo savastį; politikos moksluose dažnai sakoma, kad ES yra „sui generis“ (liet. savitas), istorinių precedentų neturintis projektas – daugiau nei įprasta tarptautinė organizacija, bet tikrai ne valstybė. Tai lemia ir sudėtingą praktinį sprendimų priėmimo procesą: tam tikros sritys yra viršnacionalinių institucijų, tokių kaip Europos Komisija, kompetencija (pavyzdžiui, ji priima sprendimus, susijusius su muitų sąjungos, taip pat vidaus rinkos funkcionavimu); tačiau „liūto dalis“ strateginio lygmens klausimų vis dar reikalauja visų valstybės narių atstovų sutarimo. Geriausias pastarojo atvejo pavyzdys – ekonominės ES sankcijos Rusijai, kurios galioja tik todėl, kad joms pritarė viso 28 šalys narės. Viršnacionalinių institucijų vaidmuo čia tik pagalbinis.

Tokias teisines ir politines subtilybes nelengva gvildenti net ir analitikams, jau nekalbant apie eilinius europiečius, daugeliui kurių ES pirmiausiai asocijuojasi su neveiksnumu bei didžiule biurokratija, o ne gerove. Pridėjus prie to aktualijas, susijusias su krizėmis, atsiveria terpė, palanki politinėms alternatyvoms – tiek politinei dešinei, kuri aktualizuoja globalizacijos apskritai ir ES kaip organizacijos skatinamas identiteto problemas, tiek politinei kairei, kuri akcentuoja netolygų vystymąsi, socioekonominį neteisingumą. Dažnai jas vienijantis bruožas – skepsis esamų integracijos procesų (ne tik ES, bet kai kuriais atvejais ir NATO) bei iki šiol dominavusio politinio elito atžvilgiu.

Ir jau netrukus šią kryptį atstovaujančios jėgos gali pasiekti skambią pergalę – birželio 23 d. Didžiojoje Britanijoje vyks referendumas, kurio metu britai atsakys į klausimą, likti ar išstoti iš ES. Pasitraukimas iš bendrijos taptų istoriniu precedentu, mat iki šiol tą yra padariusi vienintelė Grenlandija – dėl nepalankių žuvininkystės taisyklių, nuo Danijos priklausoma pusiau autonomiška teritorija sprendimą referendume priėmė dar 1985 m. Tačiau nėra abejonių, kad britų pasitraukimas taptų bene didžiausiu smūgiu ES per visą jos egzistavimo laikotarpį.

Didžiosios Britanijos sąsaja su Europos integracijos procesu visuomet buvo komplikuota – tą turbūt geriausiai atspindi legendinio premjero Winstono Churchilio frazė apie kontinentinę Europą: „mes būsime su jais, bet ne vieni iš jų“. Britai į bendriją įstojo vėliau, nei kitos didžiosios Europos valstybės – 1973 metais, mat iki tol net dukart siekiui įstoti sukliudė Prancūzijos lyderis Charles de Gaulle, vetavęs britų prašymus. De Gaulle baiminosi, kad britai taps amerikiečių interesų advokatais Europoje, be to, dėl savo specifinės pozicijos Europos integracijos klausimais sugriaus besikuriančią vienybę. Net ir įstoję į klubą britai greitai suabejojo, ar iš tikrųjų nori būti jo dalimi, todėl 1975 metais šalyje buvo surengtas pirmasis „ateities Europoje“ referendumas. Tiesa, jame intrigos nebuvo – 67 proc. piliečių pasisakė už narystę tuometinėje Europos ekonominėje bendrijoje.

Visgi euroskepticizmo šaknys išliko stiprios – britai ne tik buvo mažiau entuziastingi kalbėdami apie integracijos gilinimo pasiūlymus, bet ir išsiskyrė santykinai kritišku požiūriu – lyginant su Europos Bendrijos vidurkiu, Didžiosios Britanijos gyventojų, teigiamai vertinančių integracijos projektą, nuo pat aštunto dešimtmečio pradžios yra maždaug 30 proc. mažiau. Be to, kai 2012 metais britų paklausė, kokia pirma mintis jiems šauna į galvą paklausus apie ES, trys populiariausi atsakymai buvo daugiau nei iškalbingi: biurokratija, nacionalinės įtakos praradimas bei pinigų švaistymas.

Toks skepticizmas, o kartu – prielaidos būsimo referendumo rezultatams, dažniausiai aiškinamas trimis skirtingais motyvais: ekonominiu, identiteto ir politiniu.

Ekonominis argumentas teigia, jog Europos integracijos naudą pajunta tik tie, kurie yra sąlyginai geroje ekonominėje situacijoje, tuo metu tie, kurie gyvena skurdžiau, lieka pamiršti. Tai iš dalies aiškina faktą, jog britai, kurie pasisako už ateitį ES, dažniausiai yra santykinai daugiau uždirbantys, geriau išsilavinę, jaunesni. Identiteto atveju esminė aplinkybė yra noras apginti savitą kultūrinį ir socialinį statusą, kuriam iššūkį meta didelio masto imigracija, atviras žmonių judėjimas ES, globalūs kultūriniai pokyčiai. Be to, svarbus identiteto faktoriui svarbus ir nacionalinio suvereniteto veiksnys – daliai britų minėtas viršnacionalinis-nacionalinis sprendimų priėmimo dualizmas yra suvokiamas kaip Londono politinės galios praradimas. Galiausiai politinis motyvas teigtų, jog sprendimą referendume lems ne ekonominiai ar identiteto faktoriai, o paprasčiausiai visuomenės nuomonė apie Didžiosios Britanijos valdžią bei jos priimamus vidaus politikos sprendimus. Kitaip tariant, tai gali tapti protesto forma, nebūtinai tiesiogiai susijusi su pačiu referendumo klausimu.

Šių aplinkybių samplaika lemia, kad šiuo metu referendumas kaba ant plauko. Gausybė skirtingų apklausų rodo, kad ES šalininkų ir kritikų gretos yra visiškai susilyginusios. Pavyzdžiui, penkiose naujausiose apklausose pasisakančiųjų už ateitį ES vidurkis siekia 43 proc., skeptikų – 43,6 proc., neapsisprendusiųjų – apie 13 proc. Kol kas neveikia ir Ministro Pirmininko Davido Camerono argumentai, kad jam šių metų pradžioje pavyko susitarti su ES dėl išskirtinių nuolaidų, po kurių pats premjeras vadovauja pritariančiųjų ateičiai ES stovyklai. Tad nors lemiamą akimirką visuomet yra lengviau priimti sprendimą, kuris išsaugo status quo, o ne sąlygoja sunkiai nuspėjamus pokyčius, anaiptol nėra aišku, ar ES Vadovų Taryboje netrukus neatsiras viena tuščia vieta.

Ir visiškai nesvarbu, kad išstojimas vargiai ar padidintų Didžiosios Britanijos savarankiškumą bei politinę galią žinant, jog ji tiesiog nebedalyvaus bendrame sprendimų priėmimo procese, nors ir toliau liktų nuo jo priklausoma. Juk beveik pusė britų prekybos iki šiol vyksta būtent su ES šalimis. Nesvarbu ir tai, kad socialinių išmokų kategorijoje imigrantai, kuriems referendumo kampanijoje tenka daug strėlių, teužima kelis procentus išlaidų. Sprendimą lems ne tik istorinių, politinių, ekonominių veiksnių visuma, bet ir subjektyvios, tik konkrečiai birželio 23-iai dienai pritaikomos aplinkybės. Tokie procesai turėtų neraminti Lietuvą, mat britai visuomet buvo patikimi partneriai ne tik ekonomikoje, bet ir sprendžiant saugumo dilemas, taip pat atliepiant Kremliaus agresiją Ukrainoje.

Bet kuriuo atveju balsavimas Didžiojoje Britanijoje sukratys ES. Tai bus proga apgalvoti, kokia yra vieningos Europos ateitis – jei R. Schumanas ir K. Adenaueris turėjo aiškiai suformuluotas idėjas bei užsidegimą jas įgyvendinti, tai dabar jaučiamas vizijos trūkumas. ES yra pasimetusi tarp viršnacionalinio ir nacionalinio sprendimų priėmimo lygmenų, o technokratinis bendrijos įvaizdis yra geriausias ginklas į rankas populistinėms jėgoms. Įkvėpimu netampa ir tie, kurie sako, kad jau dabar galime sukurti Europos supervalstybę – pernelyg akivaizdu, jog europiečių politinė bendruomenė dar nėra tapusi realybe. Tad, ką šiandien gali pasiekti britų referendumas – tai dar kartą paskatinti permąstyti Europą iš esmės. Galbūt tam prireiks ir naujos R. Schumano žingsniais sekančios deklaracijos.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...