captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Sienų ir ribų reikšmė sveikoje visuomenėje

Beveik nelikus abejonių, kad JAV respublikonai savo partijos kandidatu į prezidentus iškels Donaldą Trumpą, dešiniųjų spaudoje gausėja jei ne palankesnių, tai bent niuansuotesnių jo įvertinimų, o kairiųjų leidiniuose, aišku, nesiliauja aimanos ir prakeikimai.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Vėl žvelgiame į internetinį „American Conservative“, kur bent vienas politologas, buvęs prezidento Ronaldo Reagano patarėjas Donaldas Devine`as, imasi aiškinti, „kaip respublikonai dar gali pasakyti Trumpui „ne“ – partijos suvažiavime delegatai turi pasinaudoti savo laisvomis rankomis.“

„Taip, – rašo politologas, – Donaldas Trumpas dabar yra numanomasis respublikonų kandidatas, tačiau partijos suvažiavimas baigsis tik liepos 21 d., o iki tol dar jokio oficialiai nominuoto kandidato nebus. Paskutinis žodis dar netartas.

Nuo 1876 m. jau buvo 22 tos ar kitos partijos suvažiavimai, per kuriuos vykdavo ginčai, vieną sykį pareikalavę net 103-ų balsavimų.“

Toliau D. Devine`as smulkiai išdėsto, kaip pasinaudoję respublikonų partijos taisyklėmis, suvažiavimo delegatai gali teisėtai D. Trumpo nominaciją sustabdyti. Nors politologas pripažįsta, jog tai bus nelengva, savo straipsnį jis baigia taip:

„Atsipūskite. Dar per anksti pasidaryti charakirį. Aš pats dalyvavau paskutiniuose dviejuose susiskaldžiusiuose respublikonų suvažiavimuose, reikėjo kažkiek metų, tačiau pabaiga buvo laiminga – oficialiu kandidatu tapo Ronaldas Reaganas“, – rašo prisiminęs „senus gerus“ politinius laikus D. Devine`s.

Tačiau dauguma respublikonus palaikančių komentatorių nededa vilčių į kelio D. Trumpui uižkirtimą.

Toje pačioje paleokonservatorių svetainėje apžvalgininkė Gracy Olmstead teigia, jog „leisdami D. Trumpui skintis pergalę, amerikiečiai pasisakė už sienas – ne tik tas fizines, kurios automatiškai ateina į galvą ir kurias jis žadėjo pastatyti, bet ir tas socialines bei kultūrines, į kurias mūsų šalyje vis mažiau kreipiama dėmesio“.

Toliau G. Olmstead cituoja internetiniame žurnale „Spiked“ pasirodžiusį straipsnį, kuriame jo autorius Frankas Furedis „apgailestauja, kad mūsų visuomenė apleido visų rūšių sienas ir ribas:

Tai, kad Vakarų visuomenė nebevertina ribų, nėra joks pažangos žingsnis į priekį. Greičiau tai tik kinkų drebinimas, kai reiktų atsilaikyti. Vakarų visuomenė įgijo įprotį išsisukti ir nieko nevertinti, o dabar ji turi iš naujo mokytis spręsti ir rinktis.

Jai reikia įveikti nenorą daryti vertybinius sprendimus ir liautis bijojus laikytis nusibrėžtosios linijos.“

Po to jau savo žodžiais G. Olmstead dėsto, kad „daugelis suerzintų  žmonių, kurie šį kvailą ir plačiai paplitusį politinį korektiškumą mato kaip dorus pokalbius naikinantį marą, traukia D. Trumpo link.

Bet tai ironiška, nes pats D. Trumpas yra tas kandidatas, kuris unikaliai tinka šiam pasauliui anapus visų ribų. Tai pasaulis, kuriame ne objektyvus tiesos patikimumas, o autentiškumo regimybė laikoma tikrumo standartu.

D. Trumpas sugebėjo sutraukti daug pasekėjų vien savo manierų dėka. Kaip Davidas Butterfieldas pažymėjo žurnale „Standpoint“, „aliarmą keliantis Donaldo Trumpo iškilimas glaudžiai susijęs su jo tiesmuku, nieko į vatą nevyniojančiu kalbėjimu. Nelaimė ta, kad jo stačiokiškas išraiškos būdas, atrodo, rinkėjus paveikia daugiau negu pats jo pasisakymų turinys.

Ar gali būti, kad natūralus aiškumo troškimas kartu su nelemtu trumpos frazės fetišizavimu pagimdė įsitikinimą, jog geriau jau buka, nefiltruota nesąmonė negu daugiasluoksnis, niuansuotas sveikas protas?“

Dėl to dalinai atsakingos socialinės medijos. Politinėms žinioms reikšmingą įtaką daro jas perduodantys kanalai. Kaip Andrew Sullivanas argumentavo žurnale „New York“, didelę dalį per visą rinkimų kampaniją pasireiškiančio politinio sąmyšio sukėlė interneto atnešta žiniasklaidos demokratizacija.  

O ši ne tik nubraukė skirtumą tarp politikos ir pramogos, tarp dalykiškų svarstymų ir nerimto linksminimo, bet ir kurstė „jausmų, emocijų, narcisizmo“ triumfą prieš „protą, patirties vertinimą, pilietiškumo dvasią.“

Tai ir yra viena didžiųjų D. Trumpo sėkmės ironijų: ne kas kitas kaip pasaulis, nepripažįstantis ribų, ypač žiniasklaidoje ir kultūroje, kurį jis taip čaižo, yra būtent tas, kurio dėka jis išgarsėjo ir pelnė sėkmės.  

Bet tuo pačiu D. Trumpas ir pataikė į tą skaudulį, kuris kamuoja amerikiečių visuomenę ir kurį verkiant reikia gydyti, idant išsigelbėtume ir nesusvetimėtume visiškai.

Tai reiškia, kad mums reikia bendruomenės, mums reikia pojūčio, kad grupėje žmonių kam nors konkrečiai priklausome, bet taip pat mums reikia supratimo, kas gera ir kas bloga, reikia teisingumo ir neteisingumo skirtumo pojūčio, kartu su pajutimu, kad mūsų kultūroje, diskurse, religijoje, politikoje tikrai esama ribų ir yra objektyvumo.

O šeimos ir bendruomenės, bažnyčios ir valstybės suirimas, taigi visuomenės be ribų sukūrimas, neprivedė mūsų prie didesnės laisvės.

Priešingai, tai užkrovė mums tam tikrą vergovę – vergovę centrinei valdžiai ir jos galiai, savajam ego ir jo geiduliams, taip pat vergovę emocijai bei jos ekscesams.  

Pasaulis be dorovės ar mandagumo nustatomų ribų puikiai tinka tokio politiko kaip D. Trumpas trankiam, prasčiokiškam pompastiškumui, kaip tinka ir tokio socialisto kaip Bernie Sandersas iš svajonių nuaustiems  pažadams.

Sunku pasakyti, kaip galime pažaboti dabar mūsų politiniame procese besiliejančią  pykčio, frustracijos, kartybių srovę, tačiau tam būtinai reikės pripažinti ribų laikymosi reikšmę gydant savo visuomenę ir politiką.

Rinkėjai gali klysti rinkdamiesi savo kandidatu D. Trumpą, tačiau jie neklysta manydami, jog mums vis dėlto reikia sienų, ribų ir skirtumų pripažinimo“, – baigė savo straipsnį portale „American Conservative“ apžvalgininkė G. Olmstead.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...