captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Jakučiūnas. Ekspertų Lietuva

Algirdas Julius Greimas 1991 metų rudenį surašė dokumentą, kurį pavadino „PRO MEMORIA Lietuvos ateities projektavimo reikalu“ ir adresavo Vytautui Landsbergiui.  Greimas kvietė drąsiai projektuoti tautos ateitį – „įsivaizduoti idealų, utopinį ateities Lietuvos, tokios, kokios norime, modelį ir bandyti nustatyti būdus ir priemones, išdirbant įvairius scenarijus [...], kaip prie tokio modelio artėti.“
A. Aleksandravičiaus nuotr.
A. Aleksandravičiaus nuotr.

Kaip matome, šis raginimas išlieka aktualus ir dabar, praėjus bene 26 nepriklausomybės metams. Visi ankstesnieji bandymai sukurti Lietuvai viziją, – ar tai būtų Drąsi, ar Versli Lietuva, ar pagaliau iš mados jau išėjusi, bet kartais vis dar prisimenama Kryžių ir Rūpintojėlių Lietuva, Skausmo Lietuva, kurią kitados reprezentavo užrašas ant Genocido ir rezistencijos centro („Kur tik nesiraičioja lietuviški kaulai“), – arba netapo įkvėpimo šaltiniu, neįstengė vienyti, telkti žmonių, arba jai buvo lemta virsti saugia užuovėja keliems marginalams: neįsikūnijo nei Seniausios Pasaulyje Lietuvių Kalbos Lietuva, nei Marcinkevičiaus Lietuva, nei Mergaitės Violetinė Lietuva ir kt.

Kas kaltas, kad apie Lietuvos viziją net nesusimąstydami dažniausiai kalbame tik pabrėžtinai ironiškai, tarytum atsiribodami nuo visko, ką bandė perduoti pakilių šūkių kūrėjai? Kodėl sąvokos „drąsa“, „verslumas“, „kančia“, nesusiejus jų su žodžiu „Lietuva“, atrodo visiškai įprastos, o pastarąjį įrašius, iškart suskamba kvailai? Juk negali būti taip, kad juokingas žodis, juokinga sąvoka yra pati „Lietuva“ – na, nebent kokiam puspročiui; mums nereikia sakyti, kad „Lietuva“ yra visai nejuokinga, priešingai, vos išgirdus šį žodį pradeda kauptis ašaros, o ant delnų išryškėja partizanų kančią simbolizuojančios stigmos.

Na, bet nenukrypkim į šalį. Tikiu, kad Tiesa yra, ir ją jau seniai žinojo vienas „Vilnius veža“ (dabar jau ta firma nebeveža – nei tiesiogine, nei perkeltine prasme) taksistas. Bene pusė kelio iki oro uosto kentęs mano nuolankų tylėjimą, tas įspūdingas žmogus neištvėrė ir pratrūko: atskleidė man, toliau tylinčiam, kas iš tikrųjų valdo pasaulį („pedofilai ir iškrypėliai“), kodėl kilo krizė Lietuvoje bei Europoje, rūsčiai traiškydamas nuorūką įvardijo, kas kaltas dėl gatvių duobių, oro taršos, maisto kokybės, kolegų nesąžiningumo, pateikė pavyzdžių („Pažiūrėk, kaip viskas supuvę, – mostelėjo į Naujininkų daugiabučius, – argi taip gali būti normalioj šaly?“). Jo akyse švietė žinojimas ir aistra. Jis aiškiai skyrė tai, kas teisinga (t. y. visa, ką jis sako), nuo kliedesių, normalumą – nuo iškrypimo, padorumą – nuo premjero ir t. t.  Negalėjai šiuo žmogum netikėti, nes už jo nugaros, visai nudrengtų sėdynių užvalkalų raštuose, rodėsi įmegzta Tiesa. Kaip kelrodė žvaigždė tarp jo lūpų sužibo nauja cigaretė.

Artėjant kelionės tikslui jis pristabdė automobilį, pažvelgė į mane šiek tiek tėviškai ir pateikė tikslų receptą, ką daryti, kad Lietuvoje būtų geriau: „Reikia juos visus [politikus – aut. past.] iškarti kaip šunyčius – kad cyptų“.

Be abejo, neketinu siūlyti ką nors karti – norėčiau tik atkreipti dėmesį į tą žinojimo tobulybę, sudėtingų dalykų gilų išmanymą, į griežtą išankstinį atsiribojimą nuo bet kokios klaidos, tarsi pabrėžiant, kad klaidas gali daryti kas nori, tik ne jis – „Vilnius veža“ taksistas.

Bet argi toks pat gilus pasaulio ir visatos reiškinių išmanymas nėra būdingas dažnam iš mūsų? Nejaugi patyliukais nepatiriame jausmo (ir kas galėtų ginčytis!), kad galime krimsti sudėtingus valstybės gyvenimo klausimus taip lengvai kaip bebras beginklį latvį?

Mūsų šalis, mūsų Lietuva tuo ir ypatinga, kad mūsų žmonės žino VISKĄ. Ar mums užduotų klausimus apie žemės ūkio darbus, ar apie kosmines technologijas (o gal, pavyzdžiui, apie etiką), – mes būtinai į juos atsakysime, nes visi žino, kad mes visada žinome visus atsakymus į visus klausimus –  išskyrus atsakymą „nežinau“.

Žinome (o jei nežinome, tai tuoj sužinosime jogos klasėje arba pas Užupio šamaną) apie tai, kaip gimdyti  vaikus ir kaip siekti karjeros, kiek turi būti Vilniuje darželių ir kada reikia sakyti, kad „pas mus viduramžiai“; žinome, kaip išgydyti ligas, išmanome gravitaciją (ją perpratome sukdamiesi karuselėse atrakcionų parke), ir jei mokslas ar realybė kur nors nesutaptų su mūsų nuomone, primygtinai rekomenduotume pataisyti mokslą ir realybę – žinoma, neeikvojant tokiems niekams „mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų“.

Viską žinome apie klastingąsias korporacijas ir maisto  keitimo šlamštu technologijas, atpažįstame chemtreilus ir naudojame actą. Ir be mokslininkų patikinimų (nes juk su mumis ir daugelis mokslininkų, supratusių, koks neteisingas ir klaidinantis yra mokslas, ir kaip  gera, užuot juo užsiėmus, gimdyti vonioje ar balutėje prie namų) žinome, kada žemė virpa nuo pravažiavusios savivartės, o kada ją drebina atlekianti Nibiru, mokame siurbti energijas iš medžių, susidaryti dietas, ir, savaime suprantama, mums ne paslaptis, kas už visko stovi.

Ne blogiau nei tas taksistas, siūlęs „iškarti visus [politikus] kaip šunyčius – kad cyptų“, mes išmanome viešuosius žmonių santykius – mums nereikia sakyt, kas prasisiekėlis, kas savanaudis, o kas – išdavikas (o kitokių juk praktiškai nėra – išskyrus mus pačius), visada atskleisime, kur ir kokiose srityse slepiasi korupcija, kas gangrenuoja, o kas gal ir visai pašvinkę (o visur tik taip ir yra – išskyrus mūsų pačių namus), neslėpsime žinantys, kas iš visų piliečių, visoje plačiojoje planetoje yra labiausiai neįvertintas – tai, žinoma, mes patys.

Stebėtiną žinojimą galime pademonstruoti netgi srityse, kurioms, kaip klaidingai manoma kitose valstybėse, reikia kažkokių specifinių žinių – truputėlį panaršę „Youtube“, pajėgtume laisvai konsultuoti NASA raketinių variklių klausimais, aiškinti statybininkams, kaip statyti ir projektuoti namus, vienu žodžiu sukirstume ilgamečių mokslinių tyrimų rezultatus. Mes lengvai nurodome, kur klysta istorija, kodėl neteisi filosofija ir fizika, galime atskleisti, ką nuo mūsų nuslėpė kompiuteristai  ir matematikai. Ką jau kalbėti apie politiką – čia mūsų žinojimas tvirtas kaip uola, ir jo nepalauš jokia abejonė, ir netgi nuosavos akys bei ausys.

Dar lengviau mes galime suskirstyti visuomenę į visuomenę į „tinginius“ ir „tuos, kurie dirba“ (t. y. mus), „viduramžiuose gyvenančius“ ir „pažangius“ (t. y. mus), „vatnikus“ ir „patriotus“ (t. y. mus). Pasaulis mūsų akyse skleidžiasi maloniai dvilypis, čia nėra jokių neaiškumų, jokios dviprasmybės ir painiavos. Nieko nereikia papildomai išsiaiškinti, nes viskas yra  žinoma – mums (bet ne „jiems“).

Net tais atvejais, kai jaučiame, kad mūsų žinojimas šiek tiek svyruoja, mes nesutrinkame, kadangi ir dvejodami puikiai jaučiame, kur eina nematoma riba tarp Tiesos ir Melo, ir galime ją parodyti, naudodami terminus „visi jie tokie“, „iš akių matosi kad vagis“ ir t. t. Tada, „išrėžus tiesą į akis“, jau valia raginti „kirsti į skaudžią vietą“, „susidoroti su grobstytojais“, „sučiupti niekšelį“ ir pan. – nes juk mes vieni žinome, kaip tai daryti geriausia, ir kas apskritai yra kaltė.

Apsidairykime aplinkui. Nė vieno nepamatysime nežinančio, nieko, kas nebūtų persismelkę mūsų visažinystės syvais.

SRT fondas žino, kiek tiksliai reikia paremti konkretų kultūrinį leidinį, kad šis galėtų normaliai funkcionuoti ir mokėti autoriams deramus honorarus, o Šarūnas Birutis žino, kaip geriau ir efektyviau kasti sniegą, – ir visa kita.

Kultūros taryba ir konkurencijos taryba žino, kada kam tikrai reikia užkirsti kelią dalyvauti konkursuose, ir kada mielaširdingai leisti, – ir visa kita.

Užurka žino, kokių paminklų nereikia Lietuvai, – ir visa kita.

Algis Greitai žino kaip suvaidinti peliuką, ir visa, kas iš to išplaukia, – ir visa kita.

Birutė Vėsaitė žino, kaip reikia bėgti maratoną, – ir visa kita.

Karbauskis žino Romos koliziejaus matmenis (pagal kuriuos kolūkinėje Naisių gyvenvietėje supylė kalną – vadinamąją Baltų areną), – ir visa kita.

Leknicko gerbėjos žino, kas yra poezija, ir kaip reikia aistringai dejuoti, – ir visa kita.

Poezijos gerbėjos žino, kas yra rašytojų klubas, ir kas yra Rutkauskienė, – ir visa kita.

Andrius Jakučiūnas žino, kad šiuo metu sėdi LRT radijo studijoje, ir gal dar kokį vieną nereikšmingą dalyką, – ir visa kita.

Raminta Jonykaitė, LRT žurnalistė, mane ton studijon palydėjusi, žino, – iš tikrųjų tai aš nežinau, ką ji žino, bet žino – tai, ir visa kita.

Visa trykšta žinojimu, nėra nieko neįmenamo ir painaus; Tiesa – akinanti ir visiškai apčiuopiama – šviečia kiekvienam iš mūsų. Esame žinovai visa ko, kas pasitaikys pakeliui, ir bet ko, kad ir kas tai būtų, išmanytojai, išminties burtininkai, kontroversiškame ir daugialypiame pasaulyje audžiantys vienintelę teisybės ir darnos giją. Mes – ekspertai.

Štai čia ir sugrįžkime prie Lietuvos vizijos. „Ekspertų Lietuva“ – lūkesčius ir realybę atitinkantis, ne neįmanomas siekinys, kuris leistų tą neformaliai tvyrantį žinojimą įforminti, paversti vertingiausia naujosios Lietuvos preke. Juoba pradžia jau padaryta – į Kultūros tarybą ekspertai gali siūlytis patys, o tai, taps jie ekspertais ar ne, lemia jų pasiūlyta kaina ir paraiškos pristatymo laikas. Vadinasi, ne už kalnų diena, kai išmintingasis taksistas iš „Vilnius veža“ (kuris nūnai veikiausiai persikėlė į šiuolaikiškesnį „Uber“ ar – dar geriau – „Smart“) taip pat galės dalyvauti konkurse ir paskui savo išmintį panaudoti skirstant pinigus kultūros projektams.

Panašūs procesai vyksta ir kitose srityse – ilgus metus identiteto stokojusi Lietuva pamažu atranda savo misiją, ir išmaniai naudoja savo ekspertines galias (čia, pavyzdžiui, būtų vieta minėti tarptautinį architektūros konkursą (sklypas Konstitucijos 18B), kuriame triumfavo pasaulinio garso architektas D. Liebeskindas). 

Taigi, kaip matome, „Ekspertų Lietuva“ tampa (ar net jau ir tapo) realybe, – dabar lieka apsispręsti, ar jau esam pasiruošę „Ekspertų Lietuvos“ koncepciją naudoti kaip įvaizdžio dalį ir tolimesnės raidos kryptį (o tai būtų pravartu, ypač siekiant geriau suprasti rytų kaimynes, jau seniau sukūrusias ekspertinio tipo valstybes). Beje, žodis „Ekspertas“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „experiri“, kuris gali reikšti taip pat „iškentėti, pakelti“. Šiame kontekste, atiduodami pagarbą tradiciniam požiūriui į šalį, galėsime „Ekspertų Lietuvą“ suvokti kaip „daug iškentėjusių žmonių Lietuvą“

Svarbiausia, turime suprasti: jei ne tai, jei dėl kokių nors priežasčių neįgyvendinsime „Ekspertų Lietuvos“ siekinio, galiausiai liksime „Ufonautų Lietuva“ – šalimi žmonių, siekusių didžio, bet gavusių špygą.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close