captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Pavojus Europos Sąjungai iš jos centro valstybių

„Apie 2009 metus prasidėjus Europos Sąjungos krizei, grėsmė Sąjungos išlikimui pirmiausia kilo iš periferijų. Prisibijota, kad finansų katastrofa pietinėje šalyje narėje – Graikijos ar Portugalijos nemokumas – galėtų privesti prie euro zonos žlugimo ir taip pakenkti kokiai nors šiauriau esančiai valstybei. Tačiau didžiausias pavojus šiandien – atvirkštinis“, – Jungtinių Valstijų strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ tinklalapyje.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Kaip teigiama tinklalapyje, „tokiose valstybėse, kaip Austrija ir Vokietija, nuolatos stiprėjant euroskeptiškoms ir prieš valdantįjį elitą nukreiptoms nuotaikoms, dabar didžiausią žalą nuo to galėtų patirti žemyno pietūs“.

Štai Austrijoje per balandžio 24 d. įvykusį pirmąjį prezidento rinkimų turą rinkėjai parodė didelį savo nepasitenkinimą tradicinėmis partijomis. Pirmą kartą nuo šeštojo dešimtmečio pradžios šalies prezidentu nebus nei centro kairės socialdemokratas, nei konservatyviosios Liaudies partijos atstovas.

Vietoj jų, antrajame rinkimų ture gegužės 22-ąją varžysis nacionalistinės Laisvės partijos, surinkusios per 36 procentus balsų, ir Žaliųjų partijos, gavusios 20 procentų, kandidatai.

Ir nors Austrijos prezidento įgaliojimai daugiausia ceremonialiniai, šis rezultatas vis dėlto siunčia aiškų signalą Vienos koalicinei nuosaikiųjų vyriausybei. Bet kokiu atveju Austrijos bendras poslinkis nacionalizmo link stipriai atsilieptų ne vienam Europos Sąjungą jaudinančiam klausimui.  

Juk Austrija yra viena iš tų kelių šalių, kurias Europos migracijos krizė palietė skaudžiausiai – 2015-aisiais paraiškos prieglobsčiui gauti viršijo gimimo skaičių.

Į tai reaguodama, Viena ėmėsi vienašališkai uždaryti sieną su Slovėniją, išvis riboti priimamų paraiškų prieglobsčiui gauti kiekį ir dar grasino įvesti sienos su Italija kontrolę.

Ši Vienos administracijos užimta migrantų priėmimo sąlygų griežtinimo politika gali suintensyvėti, jeigu prieš imigraciją nusistačiusios Laisvės partijos sėkmė tęsis.

Be to, jeigu tradicinės Austrijos partijos pajus, kad Laisvės partijos stiprus pasirodymas rinkimuose kelia pavojų jų pačių perspektyvai ruošiantis 2018 metų visuotiniams rinkimams, jos savo ruožtu gali pačios išmėginti kur kas nacionalistiškesnę poziciją.

Viena iš šalių, labiausiai būgštaujančių dėl tokios tendencijos, yra Italija. Jei Austrija dalinai ar visai uždarytų su ja sieną, tai suvaržytų vieną iš pagrindinių kelių tarp Italijos ir Vidurio bei Šiaurės Europos bei priverstų migrantų srautus susitelkti Italijos pasienyje su Austrija.

Sienos uždarymas ar tik jos kontroliavimas, be to, pakenktų dvišaliams prekybos santykiams ir dar padidintų kamščius viename iš Europos labiausiai apkrautų tranzito koridorių.

Tačiau ne vien Italija, bet ir Graikija pajustų euroskeptiškos Austrijos valdžios poveikį. Atėnai šiuo metu stiprina savo kontroles ties išorinėmis Europos Sąjungos sienomis, kad nebūtų išmesti iš Šengeno zonos. Graikija taip pat derasi su savo kreditoriais dėl reformų, kurių turės imtis kitai gelbėjimo lėšų išmokėjimo daliai gauti ir dėl iš jos reikaujamų atsarginių priemonių, jeigu ji iki 2018-ųjų nepasiektų biudžetinių tikslų.

Kaip Šengeno susitarimų ir euro zonos narė, Austrija abiem šiais klausimais turi žodį. O spaudimas šalies viduje gali Vieną priversti elgtis su Atėnais griežčiau nei ligi šiol.

Panašiasi kaip ir Austrijoje, dvi didžiausiosios partijos Vokietijoje – centro dešinės krikščionys demokratai ir centro kairės socialdemokratai – pagal apklausas praranda vis daugiau pritarimo mažiau nuosaikių jėgų naudai.

Nacionalistinė „Alternatyva Vokietijai“ šiuo metu surenka net 14 procentų balsų. Iš pradžių ji vienijo tik euro zoną kritikavusius universitetų dėstytojus bei žurnalistus, tačiau greitai išsivystė į prieš imigraciją nusistačiusią politinę partiją, kuriai kanclerės A. Merkel atvirų pabėgėliams durų politika buvo tarsi dovana, per kelis mėnesius padvigubinusi jai pritarimą.

Migrantų srautams į Vokietiją paskutiniu metu sulėtėjus, „Alternatyva Vokietijai“ ėmė ieškoti papildomų būdų pritraukti ir išlaikyti euroskeptikų bei nacionalistų balsus.

Balandžio 24-ąją paskelbtame interviu su dienraščiu „Frankfurter Allgemeine“, žymus jos narys Jorgas Meuthenas pasiūlė sugrįžti prie partijos šaknų. Kaip? Ogi taip, kad Prancūzija ir kitos Pietų Europos šalys būtų verčiamos iš euro zonos išstoti, nes, girdi, jos nerodo noro imtis tokių reformų, kokių reikia.

„Alternatyva Vokietijai“ – ne vienintelė jėga, kuri nepatenkinta euro zonoje vykstančiais procesais. Vokietijos vyriausybė, kaip ir daugelis šalies piliečių, bijo galimų neigiamų pasekmių šalies finansams iš Europos centrinio banko (ECB) vykdomos ekspansionistinės pinigų politikos.

Ją kritikavo tiek centro dešinieji, tiek centro kairieji, Vokietijos laikraščiai nuolatos aptarinėja ECB strategijas, o balandžio pradžioje Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schauble net „išdrįso teigti, jog Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi su savo nulinių palūkanų politika prisidėjo prie „Alternatyvos Vokietijai“ gero pasirodymo rinkimuose“

Dienraščio „Frankfurter Rundschau“ apžvalgininko Olafo Ridderio žodžiais, „tai ir neskoninga, ir pavojinga. Neskoninga, nes krikščionių demokratų politikas elgiasi taip, tarsi žemos palūkanos yra priežastis, o ne pasekmė 2008 m. pasaulio finansų krizės, kuri vėliau mutavo į euro krizę.

Tik Mario Draghi‘o pažadas daryti viską, kad euras būtų išgelbėtas, apsaugojo Europą ir eurą nuo dar blogesnių išdavų. 

O pavojingi W. Schaubles pareiškimai dėl to, kad jis centrinį banką paverčia ligi šiol nepakankamos europiečių krizės suvaldymo ir reformų politikos atpirkimo ožiu.

Tuo būdu pats W. Schauble nusileidžia iki „Alternatyvos Vokietijai“ demagogų lygio. Kodėl jis taip daro, lieka paslaptis. Bet tai ko gero nebuvo tik „nusikalbėjimas“, nes tam jis per daug didelis profesionalas“.

O tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai nurodo, kad nors „Alternatyva Vokietijai“ ir nori susilpninti politinę ir ekonominę Vokietijos bei Prancūzijos partnerystę, kuri Europos Sąjungą palaiko iš pagrindų, vis dėlto prancūzų nacionalistams gali būti pakeliui su „Alternatyva Vokietijai“

„Juk ir Prancūzijos „Nacionalinis frontas“ skeptiškai žiūri į eurą, teigdamas, jog jis pakenkė Prancūzijos ūkiui ir pakirto jos suverenumą. Ši partija pažadėjo dėl narystės euro zonoje nutraukimo paskelbti referendumą, jeigu laimėtų 2017 m. prezidento rinkimus.

„Alternatyva Vokietijai“ savo ruožtu paskelbė sieksianti glaudesnio bendradarbiavimo su panašių pažiūrų jėgomis. Taigi bendra neapykanta euro zonai, nors ir dėl skirtingų priežasčių, galėtų vokiečių ir prancūzų kraštutiniuosius suartinti.

Ši tendencija gresia ne tik Pietų Europos, bet ir viso žemyno ateičiai. Stiprėjantys nacionalistiniai nusiteikimai gali Šiaurės Europos valstybių vyriausybes paskatinti izoliuotis nuo pietinių uždarant sienas ar nusprendžiant, jog euro zonai būtų geriau, jeigu ji atsikratytų problemas keliančių savo narių“, – rašo amerikiečių nevyriausybinio tyrimo instituto „Stratfor“ analitikai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...