captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kojala. Rusijos propagandos strėlės atvėrė akis vakariečiams

Esame įpratę manyti, kad pagrindinis Rusijos propagandos taikinys yra posovietinės valstybės. Atrodo, kitaip ir negali būti; būtent įtakos šiame regione išsaugojimas yra pagrindinis Kremliaus užsienio politikos tikslas. Visgi pastaruoju metu skirtingų tikslų vedamos informacinės atakos yra gerokai intensyvesnės ir Vakarų Europoje – netgi tose šalyse, kurios įprastai laikomos pragmatiškomis Rusijos atžvilgiu. 
Linas Kojala. T. Vinicko (DELFI.lt) nuotr.
Linas Kojala. T. Vinicko (DELFI.lt) nuotr.

To pavyzdys – skandalinga 13-metės rusų kilmės vokietės Lizos istorija. Pirmieji pranešimai šių metų pradžioje skelbė, kad Berlyne daugiau nei parą be žinios dingusią mergaitę išprievartavo grupė imigrantų. Netrukus paaiškėjo, kad istorija melaginga: mergaitė nepatyrė seksualinės prievartos ir tiesiog niekieno neinformavusi viešėjo pas draugą. Nepaisant to, aktyviai Vokietijoje veikianti Rusijos žiniasklaida ir toliau skelbė išprievartavimo versiją, o Rusijos ambasada Berlyne reikalavo tyrimo.

Tai sukėlė ir platesnes tarpvalstybinės retorikos batalijas. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas neįprastu tonu pareiškė, kad visa ši situacija tėra „Vokietijos bandymas politiškai korektišku būdu užmaskuoti skandalą“. Vokietijos diplomatijos vadovas Frankas-Walteris Steinmeieris, vyriausybėje atstovaujantis įprastai nuosaikiau Rusijos atžvilgiu nusiteikusią Socialdemokratų partiją, atkirto, kad Maskvos „politinė propaganda“ turi baigtis. Net Vokietijos vidaus žvalgybos tarnybos vadovas rėžė, kad Rusija vėl taiko senus KGB veikimo metodus, kuriais siekiama dezinformuoti ir destabilizuoti situaciją.

Didžiausias šalies savaitraštis „Spiegel“, įprastai laikomas centro kairės ir liberaliosios pakraipos leidiniu, savo tekste taip pat neglaistė kampų ir skelbė: „Hibridinis karas: Rusijos propagandos kampanija prieš Vokietiją.“ Svarstyta, kad Lizos istorijos eskalacija siekta diskredituoti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir jos poziciją pabėgėlių atžvilgiu – anot aukštas pozicijas užimančio ir prisistatyti nenorėjusio vokiečių pareigūno, tai yra „Rusijos bandymas skatinti Europos Sąjungos (ES) vienybės braškėjimą ir stiprinti anti-europietiškas populistines jėgas“. Nenuostabu, kad skandalas įgavo pagreitį prieš pat svarbius rinkimus keliose Vokietijos žemėse, kuriose kovo pradžioje kanclerės partija patyrė skaudžius pralaimėjimus.

Dar svarbiau, Kremliaus taikinyje A. Merkel atsidūrė ir dėl savo principingos pozicijos Ukrainos klausimu. Ji ir toliau kartoja, kad ES ekonominės sankcijos Rusijai turi būti taikomos tol, kol nebus aiškaus proveržio įgyvendinant Minsko susitarimus. Dėl tokios pozicijos A. Merkel jau dabar ironiškai pavadinama „nepalankiausia Rusijai Vokietijos kanclere“.

Ypač žinant kontrastą su jos pirmtaku, socialdemokratu Gerhardu Schroderiu, kuris jau seniai dirba su Rusijos energetiniais projektais Europoje ir švenčia Vladimiro Putino gimtadienius. Kadangi dar šių metų liepos mėnesį ES lyderiai dar kartą rinksis ir spręs, ar pratęsti ekonomines sankcijas Rusijai, tikėtina, kad propagandos strėlės taps dar aštresnės.

Ką jau kalbėti apie tai, jog A. Merkel yra pasiryžusi prisidėti prie galimos Rusijos agresijos atgrasymo dislokuojant Lietuvoje Vokietijos karius. Žinant, jog Kremlius nuo pat Šaltojo karo pabaigos spaudžia Europos šalis nedidinti karinių pajėgumų Baltijos šalyse, o Vokietijai sprendimai, susiję su karinių resursų panaudojimu užsienyje, yra itin jautrūs, tai bus istorinis žingsnis.

Tiesa, tokia atkakli propaganda nebūtinai pasiekia geriausius rezultatus. Lisos skandalas ne tik trumpam mobilizavo A. Merkel kritikus, bet ir atvėrė akis daugeliui įprastai nuosaikiai Rusijos atžvilgiu nusiteikusių sprendimų priėmėjų bei plačiajai visuomenei, kurie pamatė Kremliaus šantažo bei propagandos metodų pavyzdį. Pridėkime prie to praėjusių metų kibernetines atakas prieš Vokietijos parlamento puslapį, kurių gijos veda į Rusiją, ir bus nesunku suprasti, kodėl net 64 proc. vokiečių šiandien nelaiko Rusijos patikima partnere, o tik ketvirtadalis nepritaria ekonominių sankcijų pratęsimui.

Tai – tik vienas iš pavyzdžių, kokios priemonėmis Kremlius siekia skaldyti Europos šalių vienybę, pasėti abejonę dėl strateginių klausimų, skatinti europiečius rinkimuose ar referendumuose rinktis Rusijai palankias populistines jėgas. Ir ideologija čia nevaidina jokio vaidmens: Kremlius nesunkiai atranda bendrą kalbą tiek su kraštutiniais dešiniaisiais, tiek radikaliais kairiaisiais.

Todėl propagandos taikinyje atsiduriančių klausimų spektras – labai platus. Štai tie, kurie Nyderlandų referendume dėl ES Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimo pasisakė prieš, vėliau apklausose savo sprendimą grindė argumentais, kuriuos aktyviai siuntė Kremlius – apie tai, kad MH17 lėktuvą numušė ukrainiečiai, o Asociacijos susitarimas esą paskatins šimtų tūkstančių ukrainiečių migraciją į Europą.

Tuo metu Austrijos prezidento rinkimų pirmąjį turą sekmadienį laimėjusio kandidato partija vyko stebėti pseudoreferendumą Kryme, o jis pats aiškina, kad Krymas niekada ir neturėjo priklausyti Ukrainai. Apie populiarios Prancūzijos Nacionalinio fronto partijos sąsajas su Rusija nebeverta ir kalbėti.

Tačiau bene didžiausias kovos laukas bus Didžioji Britanija, kurios piliečiai birželio 23 d. referendume balsuos dėl narystės ES. Rusija nevengia dalyvauti šiame procese: pavyzdžiui, kai britų premjeras Davidas Cameronas pareiškė, jog būtent ES vienybė leido principingai sureaguoti į Rusijos veiksmus Ukrainoje, šios šalies ambasada Londone paskelbė, kad „ministras pirmininkas nesugeba laimėti diskusijos argumentais“. Ką jau kalbėti apie tai, kad Kremliaus ruporai skalambija, jog neišstodama iš ES Didžioji Britanija pasmerks save seksualinius išpuolius vykdančių migrantų antplūdžiui. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad milijonais dotuojamų Rusijos televizijos kanalų populiarumas Didžiojoje Britanijoje yra labai menkas.

Tad informacinis karas yra įprasta darbotvarkės dalis ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Europoje. Viena vertus, propaganda atlieka savo juodą darbą destabilizuodama visuomenes ir skleisdama abejonę; kita vertus, šių priemonių taikymas daug kam atvėrė akis atskleisdamas, kokie metodai yra priimtini didžiajai valstybei iš Rytų. Tad jokia propaganda nebus baisi toms visuomenėms, kurios turi stiprų demokratijos ir laisvės vertybinį stuburą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...