captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. „Žinijos“ draugijos sukaktį minint

Praeitą savaitę Vilniuje vyko 18-asis „Žinijos“ draugijos suvažiavimas. O kiek anksčiau – ir konferencija, pavadinta „Žinija kaip vertybė ir vertybės žinijoje“. Ši buvo skirta draugijos 90-mečiui paminėti. Tikrai reikšminga yra ir sukaktis, ir draugijos veikla. Jos ištakos sietinos su Kazio Bizausko (1893–1941), Nepriklausomybės akto signataro, diplomato ir literatūros teoretiko vardu.
Libertas Klimka. V. Skaraičio (BFL) nuotr.
Libertas Klimka. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Būtent jo iniciatyva 1925 m. buvo įsteigta Mokslo knygų leidybos kooperatinė bendrovė „Žinija“. Ji padėjo esmingai stiprinti jaunos valstybės švietimo sistemą, publikuodama daugiausiai dvasinės kultūros ir filosofijos knygas. Tais pačiais metais įvyko ir  pirmasis būrelių, susikūrusių apie Šiauliuose leidžiamą advokato Pelikso Bugailiškio bei bendraminčių mokslo žiniasklaidos žurnalą „Kultūra“, suvažiavimas. Šiose veiklose ir glūdi  tautinio ugdymo tradicijos užuomazgos.   

Mokslo žmonės į visuomenės švietimą plačiau įsijungė 1931 m. įsikūrus Lietuvos gamtininkų draugijai (LGD). Tai įvyko Vytauto Didžiojo universitete, iškiliųjų profesorių Vlado Lašo, Konstantino Regelio, Ebero Landau, Jurgio Žilinsko ir Tado Ivanausko sumanymu. Gamtos sąvoka LGD veikloje  traktuota plačiąja prasme, – tai visas fizinis pasaulis. Pagrindiniai tikslai, deklaruoti įstatuose, buvo šie: vienyti mokslininkų – gamtos tyrinėtojų pastangas, kelti gamtos mokslų reikšmės supratimą visuomenėje, populiarinti mokslo žinias, rūpintis gamtos disciplinų mokymo lygiu Lietuvos mokyklose, puoselėti gamtosaugos idėjas.

Iš esmės draugijos įkūrimą sąlygojo dvi pagrindinės priežastys. Viena tai, kad jaunos nepriklausomos valstybės mokslininkai, kilę daugiausia iš kaimo, siekė pasidalinti mokslo šviesos vaisiais su tauta, paskatinti jaunimą rinktis mokslo kelią, stengėsi padėti lietuviškajai mokyklai. Antroji paskata LDG įkūrimui ta, kad gretutinių specialybių mokslininkams būtina bendrauti, aptarinėjant bendrosios mokslo metodologijos ir filosofijos klausimus. Ypač aštrus šis poreikis buvo nedidelio krašto akademinėje visuomenėje. Be Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Matematikos ir Gamtos, Technikos ir Medicinos fakultetų profesūros, draugijos veikloje dalyvavo Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje personalo darbuotojai bei visų Lietuvos apskričių mokyklų mokytojai. Pirmuoju LGD pirmininku buvo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Vincas Čepinskis, 1934 m. juo išrinktas prof.  Antanas Purėnas, 1943 m. – prof. Kazimieras Sleževičius. Organizacinis darbas bei susirinkimai vykdavo VDU Matematikos – gamtos fakultete.

Draugijos formalioji veikla – tai bendri susirinkimai, konferencijos, suvažiavimai, kursai mokytojams. Taip pat buvo dirbama sekcijose, kurių įsisteigė penkios: fizikų-chemikų, matematikos, gamtos mokytojų, gamtos apsaugos ir geologų. Sekcijose susirinkimai vykdavo kas dvi savaites. LGD veikla reguliariai vyko iki 1941 m. vasaros; tuomet jos sąrašuose buvo 252 nariai. Vilniuje draugijos darbą pavyko atgaivinti net ir vokiečių okupacijos metais.

Bendruose susirinkimuose skaitomuose pranešimuose buvo apžvelgiami atskirų mokslo sričių, ypač aktualių Lietuvai, naujausi pasiekimai, metodologinės bei filosofinės mokslo problemos. Įdomu, kad nemažai diskutuota apie universiteto vietą valstybėje. O problemiškumu ir visuomeniškumu išsiskyrė astronomo Pauliaus Slavėno pasiūlytos bendrai diskusijai temos, pavyzdžiui, „Būtinybė, tikimybė ir valia gamtos dėsniuose“ (1931 m.), „Nacionalistinės tendencijos astronomijos istorijoje“ (1934 m.), „Visuomeniniai rasizmo aspektai“ (1937 m.) ir kt. Draugijos iniciatyva, beje, buvo parengtas gamtos apsaugos įstatymas ir įteiktas Seimui.

Plačiajai visuomenei skirtus straipsnius LGD nariai pirmiausiai skelbdavo žurnale „Kosmos“, kurį leido ir redagavo prof. Pranas Dovydaitis. Šis žurnalas dar turėjo populiarų priedą „Gamtos Draugas“. Nuo 1936 m. draugija pradėjo leisti labai informatyvų ketvirtinį žurnalą „Gamta“. Jo redaktoriumi buvo Antanas Žvironas. Žurnalo tiražas siekė 500 egzempliorių; tematika apėmė visas Lietuvos mokslininkus dominančias sritis. Abu šie leidiniai buvo tikrai geri talkininkai ir Lietuvos švietimo sistemai. „Gamtos“ žurnalo straipsnių lygis apskritai buvo gana aukštas, „įkandamas“ tik tos ar gretimų sričių specialistams. Tačiau jie lengvai skaitomi – kalbos sklandumas, minčių dėstymo logika ir nuoseklumas – pavydėtini.

„Gamtos“ žurnalo tradicijas kiek kitokia forma ir populiaresniu lygiu pratęsė 1957 m. įsteigtas žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“. Svarbu, kad didesnę pusę redaktorių kolegijos sudarė buvusieji LDG nariai. Štai tie garbūs vardai: Kazimieras Baršauskas, Jonas Dagys, Tadas Ivanauskas, Adolfas Jucys, Vladas Lašas, Juozas Matulis ir Paulius Slavėnas. Neįtikėtina, bet žurnalo tiražas siekė 300 tūkstančių. Sovietmečio kartai tai buvo langas į pasaulį – ir ne tik mokslo, bet ir gimtojo krašto gamtos, kultūros bei istorijos pažinimo, tada – žvilgsnis į kitaip nepasiekiamas užsienio šalis.

Mokslo žiniasklaidos visuomenėje funkcijas sovietmečiu tęsė „Žinijos“ draugija, įkurta 1948 m. gruodyje kaip sąjunginės organizacijos respublikinis padalinys. To meto funkcionierių užmačiomis tai turėjo būti sovietinės ideologijos bei ateizmo indoktrinacijos įrankis. Tačiau mūsų mokslo šviesuoliai sugebėjo išlaikyti LGD  veiklos tęstinumą.  „Žinijos“ veiklos giluminės paskatos labai aiškios: stengtasi nelengvomis ideologinių bei  ekonominių suvaržymų sąlygomis išlaikyti aukštą Lietuvos švietimo bei mokslo lygį. Štai fizikai, palaikydami profesoriaus Povilo Brazdžiūno iniciatyvą, įkūrė vienintelę Sovietų Sąjungoje nacionalinę profesinę draugiją, nuo 1962 m. leido savąjį mokslinį žurnalą –„Lietuvos fizikos rinkinį“. Lygiai taip pasielgė ir matematikai, įkurdami 1962 m. Lietuvos matematikų draugiją. Tai  buvo priešprieša rusifikacijai ir nutautinimui... Gražiai savo veiklą plėtojo Vilniaus planetariumas; jaunimą ypač žavėdavo Antano Juškos, Pauliaus Slavėno paskaitos.

Šiandienos „Žinijos“ draugija, kaip ir kitos visuomeninės kultūrinės pakraipos organizacijos, neturėdamos rimtesnės valstybinės paramos, gyvuoja nelengvai. Tačiau mokslo žiniasklaidos poreikis tik didėja, juk XXI amžiaus visuomenę vienys informacija, teikiama moderniausiomis ypatingai sparčiai tobulėjančiomis technologijomis. Visuomenę būtina tam rengti – tai pilietinė mokslo žmonių pareiga...

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close