captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Du amžini stiprių valstybių vadovų tipai

Europoje mažai beliko tokių politikų, kurie ne tik įtakingi už savo vadovaujamų galingų valstybių ribų, bet ir veikia kaip savotiški klanų vadai. Apie du tokius – JAV nepriklausomo strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ bendradarbio dr. Luco De Keyserio straipsnis.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Jį belgų medikas ir politologas pradeda taip: „Prieš kelis mėnesius trylikametė mergina iš Berlyno prisipažino policijai, kad jos porą savaičių anksčiau paskleista istorija, jog ją pasigrobė ir išprievartavo galimai iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos kilę vyrai, buvo nuo pat pradžios iki galo išsigalvota.“

Paprastai tokia istorija nesusilauktų daug dėmesio už vietos bendruomenės ribų, tačiau šįkart išėjo kitaip. Pasėtą šiuo metu populiaraus naratyvo dirvoje merginos istoriją iš karto pasigavo rėksmingi politikai ir ją ištransliavo iki aukščiausių dviejų vyriausybių lygių.

Merginos šeima priklausė vadinamųjų Pavolgio vokiečių bendruomenei, apsigyvenusiai Berlyne jau nuo devintojo dešimtmečio. Jos protėviai buvo vokiečiai, XVIII a. emigravę į Pavolgį Jekaterinos Didžiosios kvietimu. Imperatorienė jiems žadėjo teisę laikytis savo kalbos ir papročių, jeigu jie prisidės prie Rusijos stiprinimo. 

1924 m. jiems net buvo įkurta Pavolgio vokiečių autonominė tarybinė socialistinė respublika. Tačiau vos po dviejų dešimtmečių jos gyventojų vokiška tautybė sužadino Stalino paranoją per karą su nacistine Vokietija, ir jis tuos Pavolgio vokiečius išsklaidė po priverčiamojo darbo stovyklas nesvetinguose Sovietų Sąjungos regionuose.

Kai po 40 metų tarybinis blokas žlugo, daugelis vokiečių tautybės žmonių pasinaudojo Vokietijos suteikta teise sugrįžti („repatrijuoti“) protėvių žemėn. Tačiau vos po dešimtmečio Berlynas apsigalvojo ir sugriežtino to grįžimo sąlygas.

Jis suprato, jog daugelis grįžtančiųjų nebemoka vokiečių kalbos ir sunkiai integruojasi į Vokietijos visuomenę. Tuo tarpu repatrijuotųjų vokiečių nostalgija tai rusiškai žemei ir kultūrai, kurioje buvo užaugę, tik didėjo.

Lygiagrečiai juose ne tik augo „iš naujo atrasta“ meilė Rusijai, bet, kaip visoje Vokietijoje, o ypač rytinėje jos dalyje, dar ir stiprėjo antagonizmas islamui.  

Šis antagonizmas išraišką rado vokiečių, „protestuojančių prieš Europos islamizaciją“, sąjūdyje „Pegida“.

Jo vadovai, išgirdę apie sava laikomos merginos tariamą pagrobimą ir išprievartavimą, suskubo tai išnaudoti antiimigracinės agitacijos naudai, suintensyvindami gatvės protestus ir net pritardami ginkluotos jėgos naudojimui prieš bėglius pasienyje.  

Merginos šeimos nariams per Rusijos televiziją pasiskundus, kad Vokietijos policija nieko nedaranti tariamiems nusikaltėliams išaiškinti ir suimti, Rusijos aukščiausio rango pareigūnai taip pat išvydo progą šokti į ringą.

Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas apkaltino Vokietijos pareigūnus mėginimu šį incidentą politinio korektiškumo motyvais užtušuoti ir tuo kaltinimu visą istoriją išsyk iškėlė į propagandinio karo centrą.

Šiame simboliniame kare Europos ūkio ir moralumo faktiškoji vadovė Angela Merkel ir susikovė su stipruoliu Vladimiru Putinu, ginančiu Rusijos interesus ir periferijoje – jos buvusią didybę.

Į Rusijos užsienio reikalų ministro kaltinimą Vokietijos užsienio reikalų komitetas atsakė skųsdamasis, kad „vidiniai galios Rusijoje klausimai atrodo svarbesni nei geri santykiai su kitomis valstybėmis.“

Šitaip iškilo dvi įvykio interpretacijos: viena palanki A. Merkel poreikiams, antra – V. Putino, ir kiekviena jų atspindėjo tuos požiūrius, kurie įgalino atitinkamą vadovą įsitvirtinti valdžioje.

Jau seniai, nuo žmonijos proistorės, reiškiasi dvi amžinos vadovaujančių veikėjų figūros, klano motinos ir karo vado, kurios ir šiandien neprarado reikšmės.

Kai laikai neramūs, pilni stereso ir konkurencijos, lemiamą žodį turi karvedžiai, bet kai bendrijai klojasi gerai, viršenybė priklauso klano motinai.

Kiekviena iš dviejų lyčių elgiasi pagal tam tikras paveldėtas taisykles. Moterys palaiko savo vyrus karinių konfliktų laikais tol, kol šie jas apsaugo, tačiau jei toji apsauga jau nebe visiškai užtikrinta, jos gali artintis ir prie priešiškų vyrų, idant nuo jų keršto išpuolių apsaugotų savo pačių vaikus.

Kariai vyrai, jei pajunta riziką dėl savo moterų besikeičiančios ištikimybės, tampa neramesni, agresyvesni. Tai gali paaiškinti, kodėl S. Lavrovas taip greitai šaukėsi pagalbos, apgindamas garbę merginos, kuri sakė buvusi seksualiai prievartaujama kito „klano“ vyrų.    

Kartais klano motinos ir karo vado vaidmenis lemia ne lytis, o elgesys. Štai Margaret Thatcher įkūnijo tikrą karo vadą mušdamasi su Britanijos profsąjungomis ir atsikovodama Folklando salas. O Helmutas Kohlis atitiko klano motinos archetipą, kai pasveikino ir priėmė rytų vokiečius į naujai suvienytą valstybę. 

A. Merkel, kurios pravardė vokiškai yra „Mutti“, arba „Mamytė“, puikiai atitinka globojančios motinos įvaizdį. Nepaisant baugių prognozių dėl Vokietijos ateities, šią šalį ir visą Europą užplūdus migrantų bangoms, kanclerės tikinimai, jog Vokietija „su visu tuo susitvarkys“, ligi šiol pasitvirtino.

Neseniai praėjusiuose regioniniuose rinkimuose A. Merkel prarado tik kraštutinės dešinės pakraščių palaikymą, ir jai vis dar pritaria apie du trečdalius Vokietijos rinkėjų.

Ir kol ji ir toliau sugebės nuraminti savo šalies piliečius, kad jų dabartinė turtinė gerovė per numatomą ateitį nepatirs didesnių nuostolių, kanclerė  ko gero dar kurį laiką išlaikys daugumos savo tautiečių prielankumą.

O dėl V. Putino tai nenuostabu, jog vadovaudamas smarkiai smunkančiam ūkiui, kurio perspektyvos netgi dar niūresnės nei buvusios sovietinės ekonomikos, jis pasirinkio kultivuoti karo vado įvaizdį.

Jo šiuo metu į pačias aukštumas pakilęs populiarumas remiasi stipraus saugotojo projekcija – saugotojo, kuris sugeba padaryti beveik viską, net jei tai reikštų spjauti į Vakarų valstybių bloką, tykojantį prie pat Motinos Rusijos slenksčio.

Ir kol V. Putinas savo žmones įtikins, kad be tam tikrų būtinų konfliktų ir tolesnių kančių niekaip nebus įmanoma atkurti, vėl įtvirtinti pasiturinčią ir motiniškai globojančią tėvynę, tol jis ir toliau džiaugsis jų parama.

Taigi šituo būdu kartais paviršutiniškai atrodantis dviejų politikų pasitąsymas – lyg ir „akis už akį, dantis už dantį“ – įgauna naują prasmę. Aptariant tarptautinius konfliktus užtat ir svarbu neišleisti iš akių klaninio konteksto.

Tik šitaip darydami galėsime išlaikyti subalansuotą perspektyvą tikrų ar suvaidintų emocijų nuspalvintų pareiškimų sūkuryje, – baigė savo straipsnį portale „Stratfor“ medikas, antropologas, politologas dr. L. De Keyseris.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close