captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. A. Medeišienė. Ačiū Jums, Džiazo žmonės!

Ar atsimenate Hanso Christiano Anderseno pasakos „Bjaurusis ančiukas“ pabaigą? Ši nuostabi istorija ryškiais vaizdiniais bei visu emociniu stiprumu iškilo iš atminties klausantis džiazo Birštone. Iki šiol išlikęs įspūdis toks stiprus, kad verta aptarti praėjusį renginį.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Birštono džiazo šventė vyksta kas dvejus metus. Šiemet – jau devynioliktasis festivalis, tad natūralu, kad buvau nemažai apie jį girdėjusi. Tačiau jame atsiradau netikėtai ir pirmą kartą.

Festivalis vyksta tris dienas. Buvau tik šeštadienį, tačiau dviejuose koncertuose.

Įspūdžiai trumpai: norite pamatyti gražią Lietuvą? Važiuokite į Birštoną.

Birštono miestelis išpuoselėtas. Pasivaikščiojimas gatvelėmis ar promenada palei Nemuną atgaivina akis. Nemune jau treniruojasi irkluotojai – dar viena atrakcija.

Birštono kultūros namai prižiūrimi rūpestingai ir skoningai.

Išskirtinai malonūs bei paslaugūs užkulisiuose dirbantys žmonės. Nematomi žiūrovams, tačiau jų dėka muzikantai išeina į sceną geros nuotaikos.

O žiūrovai! Festivalis akivaizdžiai subrandino savo žiūrovą. Salė kiekviename koncerte pilna arba labai pilna. Žmonės dažnai atvyksta keliems dienos koncertams iš tolimesnių miestų kartu su smagia draugų kompanija; jiems paklausyti muzikos ir pabūti kartu šiame festivalyje – draugystės bei gyvenimo dalis. Sutikau nemažai draugų ir pažįstamų, kurių profesinė veikla nebūtinai susijusi, ar visiškai nesusijusi su muzika. Birštone paaiškėja, kad jie – irgi savaip džiazuojantys žmonės, nors prabėgom pasisveikindama Vilniaus gatvėse to net neįtarčiau.

Dviejų koncertų programa pradžiugino įvairove. Artūras Novikas ir „Jazz Island“ – estetika ir nušlifuota tobulybė. Juos norisi ir matyti, ir girdėti. Po jo vykęs tarptautinis projektas „Ethnic process“ – gaivališko nenudailinto džiazo variantas su skraidančiu po sceną nenuspėjamu improvizacijų kūrėju Vladimiru Čekasinu.

Dżiazo improvizacijos tokios natūralios, kad, rodos, ir pats imtum ir muzikuotum.

Ačiū garso specialistams už nepriekaištingą garso kokybę. Ji išskirtinė, ir tokios kokybės pasiilgstu profesionaliuose teatruose.

Kitą koncertą – Olego Molokojedovo ir jo grupės pasirodymą – klausiau ir mačiau Birštono kultūros namų fojė įrengtame ekrane. Transliacija – nepriekaištinga, jokių taip dažnai kitur pasitaikančių „techninių nesklandumų“. Fojė stebėjau savanoriaujantį Birštono jaunimėlį bei jaunas šeimas su dar vos tik pradėjusiais vaikščioti džiazo klausytojais ir galvojau, kad kultūrinis kapitalas neprapuola, nors kaupiamas jis lėtai ir tarsi neregimai. Šie klausytojai – akivaizdus 19 puikių festivalių įdirbis. Kaip jau sakiau, Birštono festivalis – koncentruota graži Lietuva.

Beje, buvo ir Lietuvos vėliava. Iškelta aitvaro, ji irgi džiazavo danguje. Laisvai bohemiškas buvo ir saulės prišildytas vidinis kultūros namų kiemelis – kas vaišinosi kavinės patiekalais, kas valgė atsivežtines salotas. Visiems užteko vietos šitoje muzikos šventėje, labiau primenančią senų draugelių susitikimo vietą, kurioje esi laukiamas ir tu. Esi tarp savų.

Iš čia – ir asociacija su H. K. Anderseno pasakos kulminacija. Štai ji: „Ančiukas pajuto, kad jo sparnai sutvirtėjo – tik suplasnojo jais ir atsidūrė dideliame sode, kur žydėjo obelys ir kvepėjo alyvos. Čia buvo taip gražu, taip kvepėjo pavasariu! Ir staiga iš tankių medžių pasirodė trys puikios baltos gulbės; jos mosavo sparnais ir gražiausiai plaukė vandeniu. Ančiukas pažino tuos nuostabius paukščius ir jam kažin ko labai pailgo.“

– Skrisiu pas juos, tuos paukščių karalius. Jie mane užmuš, kad aš toks bjaurus išdrįsau prie jų artintis. Ir tegu!  Verčiau tegu jie mane užmuša, nekaip kentėti čia ančių žnaibymą, vištų kapojimą, paukštininkės stumdymą ir visus žiemos vargus, – galvojo paukštis.

Jis virto į vandenį ir nusuko puikiųjų gulbių link.

Bet ką jis pamatė skaidriam vandeny? Savo paties paveikslą, tik nebe pilko bjauraus paukščio, o baltos gražios gulbės.

Ne bėda gimti tarp ančių, kad tik būtum iš gulbės kiaušinio.

Šeštadienį sutikti džiazuojantys žmonės – gražiosios džiazo gulbės – man, kaip ir daugybei kitų klausytojų salėje ir fojė, padėjo prisiminti savo laisvą kūrybines potencijos kupiną prigimtį, ir taip pat prigamino daug laimės hormono. Gera žinoti, kad esame gulbės.

Ačiū Jums, Džiazo žmonės!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...