captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. Gailestingumo darbai

Kai būdama Šanchajuje neturėjau laiko nueiti pasikeisti eurų į juanius, bičiulė, pas kurią viešėjau, pasiūlė savo banko kortelę. „Naudokis, kiek reikia, vėliau man atiduosi eurais“, – mano akyse išvydusi nuostabą pridūrė moteris.
Ramunė Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Ramunė Sakalauskaitė. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Kinijoje patirtas atsainus požiūris į turtą, tačiau atida žmogui, kuriam tą akimirką reikia pagalbos, privertė susimąstyti. Lietuvoje niekas iš bičiulių nėra davęs savo banko kortelės. Ne tik dėl to, kad nebuvo tokios būtinybės, bet ir dėl mūsų įpročio, priešingai nei Rytuose, budriai saugoti savo nuosavybę.

Prie minties apie tai, kad dalijimasis kartais netelpa į tradicinius šiuolaikinio žmogaus suvokimo rėmus, grįžau per Atvelykį, kai Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas kartu su kunigais Mariuszu Marszaleku ir Arūnu Peškaičiu apsilankė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir čia, koplytėlėje, aukojo šv. Mišias. Kartu su dvasininkais buvo apie dvidešimt savanorių ir trisdešimt nuteistųjų. Patirtis, išgyventa prie Dievo stalo susitikus su nuteistaisiais, yra nekasdienė. Ir nieko nuostabaus, nes apie juos parašyta ne viena knyga, susuktas ne vienas filmas, o kriminalinėse kronikose matyti žmonių veidai atrodo pažįstami, tarsi valstybės vadovų arba šeimos narių.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalinčius lankantys savanoriai, paklausti apie tokį iš pirmo žvilgsnio drąsų sprendimą, pirmiausia kartoja popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Ar nepagalvojote, kodėl jie, kodėl ne aš?“

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurio gimimo 94-ąsias metines minėsime rytoj, pats ne kartą ėjo lankyti kalinių, atliekančių bausmę jam nepriklausančiose parapijose. Pirmasis atkurtos Arkikatedros klebonas mėgo cituoti vokiečių pedagogą ir rašytoją Friedrichą Wilhelmą Foersterį, XX a. pradžioje rašiusį: „Eidamas gatve ir sutikęs vedamą kalinių būrį, visuomet nusiimu kepurę ir jiems nusilenkiu. Man atrodo, kad daug kas blogo jiems atsitiko per mūsų kaltę. Mes nesugebėjome budėti žmogaus sargyboje nuo pat pirmųjų jo metų.“

Šis monsinjoro K. Vasiliausko credo artimas ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kalinius lankantiems savanoriams, geležines duris varstantiems kiekvieną antradienį. Per tokius susitikimus jie kartu skaito Šventąjį Raštą ir diskutuoja apie tikėjimą.

Ne be reikalo sakoma, kad Dievo keliai nežinomi, o atsivertimas gali įvykti ir išgirdus asilo bliovimą. Šie metai, pavadinti Gailestingumo vardu, skatina kiekvieną prisiminti ir atlikti gailestingumo darbus kūnui ir sielai. Gailestingumo darbai kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusįjį palaidoti. Gailestingumo darbai sielai: nemokantįjį pamokyti, abejojančiajam patarti, nuliūdusįjį paguosti, pikta darantįjį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvuosius ir mirusiuosius.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo savanoriai vienu apsilankymu atlieka gailestingumo darbus ir kūnui, ir sielai. Kaip patys sako, tai neįkainojama patirtis, naudinga kiekvienam, suteikianti galimybę pažinti žmones ir pabuvoti ten, kur patekęs lengvai neišeisi. Ne be reikalo liaudies išmintis byloja: lazdos, tiurmos ir kupros neišsižadėk.

Lukiškių kalėjimo-izoliatoriaus kaliniams ir jiems padedantiems savanoriams svarbi dar viena monsinjoro K. Vasiliausko mintis – keisti save ir pasaulį. Apie šiuos du lygiaverčius uždavinius būsimasis kunigas išgirdo dar gimnazijos suole ir ištikimai stengėsi juos vykdyti iki paskutinių gyvenimo dienų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...