captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Alperytė. Namai su istorija

Visi kalba apie dramatišką 50 proc. turistų srautų į Turkiją nuosmukį per šį Velykų sezoną.  Iki šiol Turkija buvo laikoma viena iš trijų populiariausių šalių vokiečių atostogoms, taip pat šalį maitino rusų turistų srautai, bet dabar, kai daugelis ES užsienio reikalų ministerijų – kaip ir mūsiškė – grafiškai dažo pavojingas šalis mėlyna spalva – o tai reiškia – vykti nerekomenduojama, nori nenori, susimąstai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto, nepaisydama perspėjimų, per Velykas – kaip kad Antanas A. Jonynas yra rašęs – atsidūriau „kažkur tarp Bosforo ir Dardanelų“, t. y. Stambule. Šis Rytų Niujorkas man seniai rūpėjo, ir tai buvo mano trečias vizitas šiame mieste. Nestabdė nei teroristų ataka Ištiklialio, šio Penktosios Aveniu prototipo, gatvėje, nei Velykų metas islamo krašte. Apsigyvenau Galata bokšto apylinkėse, nes būtent ten yra  įsikūręs „Nekaltybės muziejus“, kurį ten apgyvendino Nobelio premijos laureatas rašytojas Orhanas Pamukas. Dėl visko kaltas jo to paties pavadinimo romanas apie žmogų, kuris liguistai rinko mylimosios daiktus. Romanas, kurį skaitai taip ilgai, kad paskui jau nebeatskiri, kur tikrovė, o kur išmonė.

O. Pamuko kurta ir muziejaus, ir romano vienu metu; nuo 2002-ųjų Stambulo blusturgiuose ir bičiulių namuose jis aistringai rinko daiktus, kad šie padėtų sumanyto nelaimingo meilės romano drobei megztis ir plėtotis. Ištiklialio ir Tophane kvartaluose rašytojas dešimt metų ieškojo įsivaizduojamo namo, kuriame turėjo apsigyventi Kemalis ir Fiusuna – pagrindiniai dramos herojai. Kvartaluose vis dar pleveno Otomanų imperijos dvasia, su užkaltais mediniais namukais, buvusiais viešnamiais ir amatininkų krautuvėlėmis. Beje, Galata bokštas XV amžiuje buvo genujiečių, t. y. krikščionių, gyvenimo vieta, ir tik 1453 m. turėjo pasiduoti Sultonui Mehmedui Antrajam. XX a., per antrąjį pasaulinį karą, iš kvartalo buvo išvyti graikai, armėnai ir žydai, o jų vietoje apgyvendinti vargetos iš Anatolijos. Prieglobstį čia rado ir rusų emigrantai, ir kurdai, ir afrikiečiai. Adomas Mickevičius, ir tas yra gyvenęs Stambule. Bet O. Pamuko romano turinio, kaip sako mano studentai, „nespoilinsiu“.

Savo sumanymą O. Pamukas vėliau išdėstys knygoje „Daiktų nekaltybė“. Čukurcuma kvartale, šalia žymios pirties (hamamo) O. Pamukas nusipirko namuką, kuriame, kaip jis pats sakė – jautė gyvenus heroję Fiusuną.

2006-aisiais O. Pamukas apdovanojamas Nobelio premija. Jis rašo, kad prieš įkurdindamas įsigytame name muziejų, jis jautė turįs parašyti „kuklųjį manifestą muziejams“. Ne „kodėl pastačiau šį muziejų“, bet „kaip turėtų būti kuriami nauji muziejai“ – štai klausimas, kuris jam rūpėjo, sako O. Pamukas „Daiktų nekaltybėje“.

Štai ką O. Pamukas rašo savajame kukliajame manifeste: „Aš myliu muziejus ir esu ne vienas, kuris jų dėka tampa laimingesnis su kiekviena diena… Vis dėl to vaikystėje Stambule buvo labai nedaug muziejų. Dauguma jų buvo istorinių paminklų liekanos. Vėliau mano aplankyti mažyčiai muziejai kažkur tarp Europos miestų skersgatvių privertė mane suprasti, kad muziejai – kaip ir romanai – taip pat gali kalbėti žmogui.“

O. Pamukas manifeste dėsto tokias savo mintis:

1. „Dideli nacionaliniai muziejai, pavyzdžiui, Luvras ar Ermitažas virto esmine turistų traukos vieta greta ir dėl karališkųjų ir imperatorių rūmų atsivėrimo visuomenei. Šios institucijos, dabar nacionaliniai simboliai, linkę pateikti tautos istoriją – t. y. istoriją, menamai daug svarbesnę nei atskirų žmonių istorijos. Apgailestauju, nes pavienių žmonių istorijos yra daug svarbesnės atveriant mūsų žmogiškumo gelmes.“ (Skaitydama šią mintį vis galvojau apie mūsų Valdovų rūmus…)

2. Antroji O. Pamuko tezė tokia: „matome, kad virsmas iš rūmų į nacionalinius muziejus ir nuo legendų į romanus yra lygiagretūs procesai. Epų misija yra tarsi rūmų ir privalo kalbėti apie didvyriškus žygdarbius senųjų karalių, kurie gyveno juose. Nacionaliniai muziejai tuomet turėtų būti kaip romanai; tačiau jie nėra.“

3. Kita Nobelio laureato mintis yra ta, kad „mums nereikia daugiau muziejų, kurie bandytų konstruoti istorinį naratyvą apie visuomenę, bendruomenę, grupę, tautą, valstybę, giminę, įmonę ar rūšį. Mes visi žinome, kad paprasti, kasdieniai asmenų pasakojimai yra turtingesni, žmogiškesni, ir suteikia daug daugiau džiaugsmo.“ ( Prisiminkime Fluxus parodą Nacionalinėje dailės galerijoje!)

 4. „Demonstruoti Kinijos, Indijos, Meksikos, Irano, ar Turkijos istoriją ir kultūros lobius nėra problema – taip, tai turi būti padaryta, bet tai nėra sunku. Tikrasis iššūkis yra muziejų gebėjimas atpasakoti atskirų žmonių, gyvenančių šiose šalyse istorijas, su ta pačia prabanga, gelme ir galia“, – sako O. Pamukas. 

5. Taip pat jis priduria: „Muziejaus sėkmės matas neturėtų būti jo gebėjimas atstovauti valstybei, tautai ar organizacijai arba pačiai istorijai. Tai turėtų būti gebėjimas atskleisti paprasto žmogaus gyvenimą.“ (Čia pagalvojau, kad Vilnius galėtų didžiuotis kad ir Šlapelių namais-muziejumi.)

 6. Rašytojas mano, kad muziejai turėtų tapti „mažesni, individualesni ir pigesni. Tai vienintelis būdas, kad jie kada nors pasakos istorijas atskiro žmogaus mastu. Didžiuliai muziejai su savo plačiomis durimis ragina mus pamiršti mūsų žmogiškumą ir galvoti apie valstybes ir mases. Štai kodėl milijonai ne Vakarų pasaulyje gyvenančių žmonių bijo eiti į muziejus“.

7. „Dabarties ir ateities muziejų tikslas turi būti ne atstovauti valstybei, bet atkurti pavienių žmonių pasaulius. Pasaulius žmonių, kurie šimtus metų kentė negailestingą priespaudą“,– teigia „Nekaltybės muziejaus“ autorius.  (O Lietuvai šia prasme pakanka kančios įamžinimo vietų.)

8. Dar viena tezė iš manifesto: „ištekliai, nukreipiami į monumentalių, simbolinių muziejų kūrimą turėtų atsigręžti į mažesnius muziejus, kurie pasakoja atskirų asmenų istorijas. Šie ištekliai turėtų būti naudojami, siekiant paskatinti ir paremti žmones, savo mažus namus ir istorijas paverčiant „parodų“ erdvėmis“ .

9. O. Pamukas įsitikinęs: „jei objektai nėra iškeldinti iš savo aplinkos ir savo gatvių, yra kruopščiai ir išradingai pristatomi savo pačių namuose, jie savaime galės papasakoti savo istorijas“.

10. Dar viena svarbi mintis – „monumentalūs pastatai, dominuojantys ir užgriozdę ištisus miestus, neatspindi mūsų žmogiškumo; priešingai, jie naikina jį. Jų vietoje mums reikia kuklių muziejų, kurie pagerbtų aplinkines vietas, gatves, namus ir parduotuves netoliese, ir paversti juos savo parodų dalimi“. (Šioje vietoje mielai prisimenu Kėdainius.)

11. Pagaliau – finalinis rašytojo pareiškimas: „Muziejų ateitis yra mūsų namų viduje.“ (Ar nereikėtų ir mums susimąstyti prieš išvalant savo būstus, atsikratant neva nereikalingų daiktų ir paverčiant namus nieko neatmenančiais viešbučiais?)

Su tokiomis O. Pamuko mintimis vaikštinėju Galatos tiltu ir po pakrantės prekyvietes. Linksmi prekijai vienoje parduotuvėlių užduoda tradicinį klausimą – „iš kur esate, ponia?“ Man nespėjus nė atsakyti, jie tęsia: „Kaip gyvenate šiandien?“ Tyliu ir šypsausi. O „Kaip gyvensite rytoj?“ Ir vėl kvatoja. Ir į mano nebylią „lietuvišką“ šypseną užkrečiamai kvatodami patys ir atsako – „viskas Alacho rankose“. Pritariamai nusišypsau.

Ypač ryškiai tai prisimenu jau skrisdama namo „Turkish airlines“ lėktuvu.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...