captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Keičiasi požiūris į minimalų atlyginimą

Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje – tema, kuri seniai jau aktuali ir Lietuvai. Ar minimalios algos padidinimas kenks šalies ekonomikai? Dingstis šiai temai ta, kad Didžiojoje Britanijoje prasidėjo naujas eksperimentas, kurį galima pavadinti bandymu mokėti tokią algą, iš kurios žmogui įmanoma pragyventi.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Nuo balandžio 1-osios ten keturis sykius greičiau nei šių metų vidutinė alga ims kilti mažai uždirbantiesiems mokamas minimalus atlyginimas“, – rašė žurnalistė Sarah O`Connor Londono dienraštyje „Financial Times“ ir pridūrė, jog „visas pasaulis tai stebės. Tai bus greičiausias minimalaus atlyginimo ūgtelėjimas Jungtinės Karalystės istorijoje.“ 

„Daugelyje kitų išsivysčiusio pasaulio šalių vyriausybės irgi dairosi į minimalaus atlyginimo politiką, bandydamos priešintis žiojėjančiai pajamų nelygybei ir leisgyviam ekonomikos augimui.

Tarp pastarųjų kelerių metų algų stagnacijos priežasčių – globalininės konkurencijos augimas, vis rečiau pasitaikančios kolektyvinės derybos dėl algų, produktyvumo augimo sulėtėjimas, galop ir būdas, kuriuo technologija „išėdė“ daugelį vidutinių įgūdžių reikalaujančio darbo vietų.

Į tai reaguodama, Vokietija pernai išvis pirmą kartą savo istorijoje įsivedė minimalų atlyginimą. Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe pareikalavo, jog numatomoje ateityje kasmet minimali alga būtų didinama 3 procentais. Kai kurie Jungtinių Amerikos Valstijų miestai, pvz., Sietlas, didina savo mažiausią algą iki 15 dolerių per valandą.  

Net ir besivystančios šalys, kaip Malaizija, mėgina minimaliais atlyginimais teisingiau perskirstyti ūkio augimo vaisius. Kaip sakė Sasekso universiteto ekonomikos profesorius Richardas Dickensas, „minimalūs atlyginimai niekada nebuvo tokie populiarūs, kaip nūdien. Todėl dabar klausimas toks: kaip toli šį dalyką galima spausti?“

Tai ir yra egzaminas, kurį naujoji Britanijos mažiausia nacionalinė alga, iš kurios dar įmanoma pragyventi, turės išlaikyti. Nuo šių metų balandžio 1 d. ši minimali alga 25-erius ar daugiau metų turintiems darbuotojams yra 7,2 svaro per valandą, o iki 2020-ųjų ji turės pasiekti apie 9 svarus per valandą.

Nickas Bolesas, valstybės ministras įgūdžių ir lygybės klausimams, teigė, jog „tai bus vienas didžiausių legalios minimalios algos didinimų, kurių, kiek mūsų atmintis siekia, bet kurios Vakarų valstybės vyriausybė ėmėsi.“

Šiuo metu Britaniją valdantys konservatoriai nevisada taip šviesiai atsiliepdavo apie minimalų atlyginimą. Dar 1998 m. ši partija priešinosi jo įvedimui, kada šaliai vadovavo premjero Tonio Blairo naujieji leiboristai.

Tada toriai argumentavo, jog minimalios algos įvedimas naikins darbo vietas. O dabar – „mes ją priimame su atsivertėlių entuziazmu“, prisipažino ministras N. Bolesas.

Šiuo atžvilgiu savo pažiūras pakeitė ir daugelis ekonomistų. Anksčiau ekonomikos vadovėliuose būdavo teigiama, kad jeigu pakelsi algas virš vertės, kuri tuo būdu sukuriama darbdaviams, tai tuo pačiu sumažinsi ir darbuotojų paklausą. Kitaip tariant, minimalūs atlyginimai rija darbo vietas.      

Tačiau dabar ekonomistų požiūris niuansuotesnis – didele dalimi dėl to, kad tokių valstybių, kaip Jungtinė Karalystė, patirtis rodo, jog minimalaus atlyginimo nuolatiniai per ilgesnį laiką kilstelėjimai vis dėlto stipriai nepakenkė darbo vietų išlaikymui ir kūrimui.

Pirmieji ženklai iš Vokietijos taip pat pozityvūs. Nors verslo bei pramonės sluoksmiai ir būgštavo dėl 8,5 euro minimalios algos įvedimo pernai, nedarbo lygis Vokietijoje ir toliau krito, ir dabar pasiekė rekordines žemumas.

„Mano požiūris į minimalių atlyginimų istoriją toks, kad mus visada stebino tai, kaip juos galima kelti ir kartu niekaip nepabloginti įsidarbinimo perspektyvų, – teigė Londono ekonomikos mokyklos profesorius Alanas Manningas. – Aišku, kažkur turi būti taškas, nuo kurio minimumą dar pakėlus, jau imtų reikštis blogi dalykai, tačiau išties nelabai žinome, kur tas taškas yra.“

Jungtinės Karalystės atlyginimo minimumas jau dabar yra gana dosnus palyginus su tarptautiniais standartais, bent pagal vadinamąjį „Big Mac“, arba mėsainio, indeksą.

Gaudamas 6,7 svaro per valandą, – tai minimumas 21–24 metų britų darbuotojui, – jis turėtų dirbti 26 minutes, kad nusipirktų vieną mėsainį, panašiai kaip ir Airijoje ar Vokietijoje. Tai geriau negu Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur reiktų dirbti net 41 minutę, ar Japonijoje – 32 minutes mėsainiui įsigyti, bet blogiau nei Australijoje ar Danijoje, kur tereiktų dirbti vos 18 ar 16 minučių tam pačiam mėsainiui įsigyti.

Jeigu Didžiojoje Britanijoje minimalus atlyginimas būtų jau šiandien pakeltas iki 2020-ųjų taikinio – 9 svarų, tai minimumą uždirbantis  darbininkas mėsainį galėtų nusipirkti po 18 minučių darbo.

Beje, galima minimalios algos lygį vertinti ir pagal jos santykį su vidutiniu atlyginimu. Jungtinės Karalystės vyriausybė planuoja nacionalinį pragyventi leidžiantį atlyginimo minimumą pakelti ligi 60 procentų vidutinio atlyginimo 2020-aisiais.

Tai reikštų, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje Didžioji Britanija pakiltų iš vidutiniokų į aukštesnį rangą turinčias nares.

Britų vyriausybė pasirinko 60 procentų taikinį iš dalies dėl to, kad kai kurios šalys, pvz, Prancūzija ir Australija, jau dabar išlaiko tuo lygiu minimalias algas. Tačiau jei Prancūzija kenčia nuo palyginti aukšto nedarbo lygio, tai Australijoje jis palyginti nedidelis.

Kalbėdamas apie Didžiąją Britaniją, profesorius R. Dickenas teigė, kad „judame į neištirtą teritoriją ir todėl iš tikrųjų nežinome. Tam tikra prasme tai socialinis eksperimentas.“

„Didysis klausimas, – rašo žurnalistė S. O`Connor, – ir yra, ar Jungtinė Karalystė sugebės išlaikyti savo didelius pasiekimus įdarbinimo srityje,  ypač turėdama omeny žemos kvalifikacijos darbuotojus, kuriuos dabar, nuo balandžio 1-osios, tapo brangiau pasamdyti.“

Andrew Hiltonas, vadovaujantis Finansinių inovacijų studijų centrui, įsitikinęs, kad naujoji Britanijos konservatorių valdžios politika „skaudžiai smogs“ pradedantiems mažų įgūdžių darbuotojams.  

Šios diskusijos neseniai užvirė ir Vokietijoje, ten susirūpinus, ar atlyginimo minimumas ne per aukštas tam, kad neseniai atvykę pabėgėliai sugebėtų rasti darbus. Kai kurie vokiečių politikai ir siūlo leisti mokėti mažai kvalifikacijų turintiems pabėgėliams žemesnį nei minimalų atlyginimą.   

Tačiau profesoriaus A. Manningo nuomone, eksperimentavimai su minimaliu atlyginimu Amerikos miestuose teikia vilties. Atitinkamos  analizės rodo, kad nedaug, bet bent minimumą uždarbientieji leidžia pinigus vietos ekonomikoje, didindami vietos paklausą ir taip išjudindami gerų posūkių ratą tos vietovės darbdaviams ir darbuotojams.

Todėl, sako jis, Jungtinė Karalystė gerai daro, kad eksperimentuoja. „Mes gal ir nežinome, kur atsidursime, nes aplink, pasak vienų, tik tamsa.

Tačiau man daug labiau tikėtina tai, kad esame ant apskritos kalvos viršūnės – taip, kad jeigu eisime toliau ir gal truputį per daug nusileisime, tai tuoj pat vėl pakilsime dar aukščiau į viršūnę. Nieko čia nėra negrįžtamo“, – teigė ekonomistas A. Manningas dienraščio „Financial Times“ žurnalistei.  

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...