captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Trečiosios šv. Velykų dienos pašnekesiai su pajuokavimais

Didžioji pavasario šventė, skaičiuojant nuo Verbinių, truko devynias dienas, visą prosenovišką savaitę. Bet dainoje skamba: devynios šakelės, dešimta viršūnėlė. Tad tradicinių papročių kalendoriuje trečioji diena po šv. Velykų taip pat nėra paprasta diena. 
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Ji būdavo vadinama Ledine. Kaimo aštrialiežuviai pasakytų – tinginiui ji skirta, nes rimtų darbų tądien imtis nevalia. Kas to nepaisys, skaudžiai nukentės – jo pasėlius ledai vasarą gali iškapoti. Šitaip piktoji žiemos dievaitė primena savo galias. Jos vardas, tikėtina, ir buvo Leda. Tądien taip pat negalima malkų skaldyti – Perkūnas eibių kaime pridarysiąs. Šiaurės rytų Lietuvos kampe, kitados buvusioje sėlių žemėje, žmonės bėdos laukdavo ne tik iš ledų dievaitės, bet ir iš vilkų. Subardavo kaimyną, jei tas nebenustygdamas imdavosi kokių žemės darbų. Sakydavo: „Už tave ir mūsų laukus ledai išmuš, ir vilkai kumeliukus padusins“. 

Tad kaimo žmonės Ledų dieną ilsėdavosi nuo šventinio šurmulio ir rūpesčių,  aplankydavo prie kelių ir laukuose pastatytus kryžius; pagiedodavo ten, pasimelsdavo. Tuo būdavo prašoma dangaus palaimos greit prasidėsiančiuose žemės ūkio darbuose. Kitados manyta, kad užvis geriausia apsauga nuo ledų krūšos - apvaryti vagą aplink viso kaimo laukus, į arklą įkinkius dvynius jaučius. Ir gerai, jei artojas taip pat iš dvynių.  

Tautos gelmėse, atrodytų, viskas buvo taip gražu: tik lyriškos dainos, mielos ir prasmingos tradicijos. Tačiau tinginio dieną galime ir atidžiau įsižiūrėti į  idealizuojamus kaimo papročius. Pasirodo, būta čia visko: ir pavydo, ir pykčio, ir blogio linkėjimo kaimynams. Pradedant nuo pavasario sėjos. Su šio svarbių svarbiausio valstiečiui darbo sėkme susiję maginiai veiksmai buvo  itin savanaudiški: kad tik man, kad ne kaimynui…

Štai „praktiški patarimai“ iš žemdirbystės papročių, kuriuos pavyko iškvosti etnografams senajame kaime. Jei turi kokį piktumą kaimynui, pamatei jį beriant saują rugių dirvon, smeik kuolą į žemę - nei vienas grūdas jo lauke neišdygs. Arba surink jo lauke pasėtų grūdų saujelę ir kaire ranka išberk savo lauke. Kiek ten bus grūdų, tiek statinių derliaus kaimynas neteks. Išėjus sėti ant pirmojo velėnos sąvarto reikia padėti trijose vietose kryžmiškai po truputį biržijimo šiaudų - tai visas kaimyno lauko derlingumas perbėgs čionai. Net jei sėjėjas, stovėdamas ant savo ežios, iškratytų tuščią maišą nuo sėklos kaimyno lauko pusėn, - savo derlių pagerintų. Žinoma, kaimyno sąskaita… Dar patariama parauti nuo ežios žolės, kartu su rugiais išberti dirvon, vėlgi derlius bus didesnis. Ir kiek savajam pridėsi, tiek iš kaimyno atimsi. Susipykus su kaimynu, jo javų lauką galima kiaulėmis apleisti.  Papjovus paršą, iš jo knyslės reikėtų išimti tokią kremzlytę, vadinamą rausikliu, ir užkasti kaimyno lauke.

Laimei, esama veiksmingų būdų, kaip panaikinti tuos piktuosius burtus arba nukreipti atgalios – prieš patį jų sumanytoją. Tarkime, jokie burtai neveiks, jeigu vežant į lauką sėklą, prie ratų treininio bus pririštas kirvis. Sėklos niekas negalės pakerėti, jeigu ji bus perpilta per dervuotą rato stebulę. Arba galima apsaugoti lauką: apeiti jį triskart aplinkui, pirštus sumazginus į špygą. Dar patariama lauką apeiti būtinai basomis ir sudėlioti ant kampo iš akmenukų kryžių. Tada reikia paimti akmenį iš pirties  krosnies ir sviesti į vandenį.  Pikti pavyduolių kėslai nuskęs. Juos taip pat  panaikina po sėjos išdraikyti lauke ruginiai šiaudai. Išgirdus kurį iš kaimynų  giriant, kad javai gražiai  auga, bet įtarus, kad taip sakoma nenuoširdžiai, mintyse reikia jam palinkėti: „Druska tau į akis, akmuo į dantis!” Nuo piktų burtų gerai apsaugo ir kampuotas rausvas akmuo, žmonių vadinamas „arkliadančiu”, – reikia jį užkasti viduryje lauko. Arba uždegti graudulinę žvakę ir užvožti lauko viduryje, namuose suradus pačią seniausią  molinę puodynę. Šventintos Velykų druskos dėl visa ko žmonės pabarstydavo sėjamo lauko kampuose.

Taigi savąjį derlių, išmanant burtus, galima apginti nuo blogų kėslų. Tačiau nuo velykinių blusų išsigelbėjimo nėra. O atsiranda jos šitaip. Parskuba ūkininkas iš bažnyčios,  įlekia kieman, šast iš ratų ir  pro langą klausia namie pasilikusiųjų: „Ar namie blusos?” Iš trobos atsako, kad jos to ar kito kaimyno namuose apsigyveno. Puiku – taip ir bus, vasarą nebekamuos įkyruolės. Blusas iš namų gali išgyvendinti ir šeimininkė, bet taip pat Velykų rytą. Jai reikia atsikelti labai anksti, saulei netekėjus. Net neapsirengus iššluoti aslą, sąšlavas suberti į kokį skudurą, išnešti į kito ūkininko žemę. Ten numetus skudurą, bėgti namo neatsigręžiant– jei žvilgtelsi atgalios, tai ne tik savosios, bet ir kaimyno blusos susirinks troboj  vasaroti.

Dar žiupsnelis patarimų įvairiais gyvenimo atvejais. Kad svetimos vištos vis eitų kiaušinių dėti į  daržinę, reikia po vakarienės nuo kaimyno skiedryno sugriebti saują skiedrų ir paberti savo vištų gūžtosna. O kad kaimynui nesisektų su arkliais, reikia jo ristūną tris kartus atžagaria ranka peržegnoti. Užklydus kaimyno žąsims į kiemą, išvaryti jas reikia su puodkėle – dės tik „baltūnus”,  neužsiperiančius kiaušinius.    

Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad išvardytųjų burtų niekas kaime nesiimdavo,   jų veiksmingumu netikėdavo, tik juokais apie juos kalbėta. Ir šis pasakojimas – nerimtas... Tikroji lietuviškoji vertybė – gera kaimynystė; nelaimėje ar bėdoje žmogus, jo šeima niekada nebūdavo paliekami vieni.

Šis komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...