captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Džiaugsmo spindulėlis šv. Velykoms

Vakarų laikraščiai šiomis dienomis kupini liūdnų, niūrių straipsnių apie teroro išpuolių ir nesugebėjimo juos pristabdyti sėjamą netikrumą dėl ateities. Visur jaučiamo politinio pasimetimo ir bejėgiškumo atmosferoje ieškojau tokio straipsnio, kuris tiktų bent Velykoms ir Kristaus Prisikėlimo šventei, bet ir nepaverstų jos naiviu mėginimu pabėgti nuo tikrovės.  
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Tokį straipsnį po ilgų paieškų vis dėlto suradau žurnale „American Conservative“. Jį parašė viena iš jo redaktorių Gracy Olmstead – apie tikrą džiaugsmą, kuris gali nušviesti žmogaus dvasią net ir tamsiausiais laikais. 

Bet ir tai šviesai pagaliau prasibrauti truko truputėlį laiko.  

Kai žurnalistė laukėsi kūdikio, aplink ją aidėte aidėjo balsai, įspėjantys ir prognozuojantys, į kokius sunkumus ji jau pateko ir į kokius dar pateks, kai kūdikis gims. 

Nemiegotos naktys, perimtos dienos, nuolatinis dėmesio nuo būtinų darbų  nutraukimas ir nutrūkimas, neturėjimas laisvo laiko sau... 

O kur dar draugių pasigyrimai: „Gimdymas tau truko šešias valandas? Vau, tai niekis. Man reikėjo iškęsti 24“ arba „Tavo lėliukas miega po tris valandas? Manasis tai užtraukdavo vos vos dvi“, arba „Tavo naujagimė miega protrūkiais? Palauk, kol ji ims vaikščioti ir išvis atsisakys miegoti.“

Šalia visų tų asmeniškų pasišnekėjimų dar ir vieši atviravimai Feisbuke: „Roplys šiandien suniokojo visą vonios kambarį“, „Jau kelias paras beveik nesumerkiu akių“, „Vyras pagaliau išgelbėjo mane – įstengiau iš šių monstrų žnyplių išsivaduoti.“

„Nors šiuose pasisakymuose ir daug apsimestinio kandumo ir kažkiek žaismingumo, bet iš tikrųjų, kas gi manęs laukia – ištisi ir ne vieneri metai frustracijos, streso, nemiegotų naktų?

O kur tas džiaugsmas? Kada jis pasirodys? 

Va, čia ir yra toji paslaptis, apie kurią jokios socialinės medijos ir jokios   asmeniškos konversacijos neužsimindavo“, – teigė Greisė Olmstead ir tęsė: 

„Užtat dabar aš ir noriu garsiai paskelbti štai ką, kad visi išgirstų: laukti ir susilaukti vaikelio yra smagu ir gera, taip pat ir didis smagumas vaikelį auginti, nes kūdikėliai tiesiog verčia alpti iš laimės.  

Pasiaiškinsiu: taip, tai nesiklosto be tam tikro skausmo ir diskomforto, ir jo gali būti daug. Jau pats gimdymas, labai švelniai tariant, toli gražu ne pats lengviausias dalykas pasaulyje. O iš visos gerklės spiegiančiam mažyliui į šį pasaulį įžengus, išties tau gyvenimas pasikeis smarkiai ir amžinai. 

Tasai kūdikėlis reikalaus laiko ir dėmesio, kurių nežinojai, kad turi. Jis iš tavęs atims valandas miego, kuriuo anksčiau mėgaudavaisi, jis pripildys tavo rankas ir neleis tau imtis „svarbių“ darbų. Jis pradės bliauti pačiu nepatogiausiu laiku, atsisakys nusnūsti, išmoks blogai elgtis tik tam, kad į save atkreiptų tavo dėmesį, rodys ožį, sukels įvairias išgąsčio atakas ir nervų panikas. 

Tačiau būti motina ar tėvu vis tiek yra palaima. Tik ką minėti nutikimai tėra neigiamos akimirkos didelėje saldžių, teigiamų dalykų visumoje. Kai tas mažylis naujagimis įžengia į tavo pasaulį, jis tave myli visa savo širdele. Jis nori įsitaisyti ant tavo rankų ir prie tavęs priglusti. 

Jis pirmą kartą nusišypsos tau į veidą ir pirmą kartą ištars žodelį norėdamas su tavimi komunikuoti. Ir tai neįtikėtinai glostys tavo savimeilę. Tas kūdikėlis reiškia, kad tu nebūsi viena. Turėsi kompanioną – žmogutį, su kuriuo galėsi eiti pasivaikščioti, pasižiūrėti vakaro žinių, kuriam galėsi padainuoti ir jis tavęs klausysis ir sureaguos.  

O nesavanaudiškai žiūrint, faktas, jog tavo gyvybė gali padėti sukurti naują gyvybę, kad tu gali į pasaulį atvesti ir išugdyti naują, gyvybę nešančią, kūrybingą, unikalią sielą, tai yra žodžiais neapsakoma dovana.  

Pažįstu daugelį pagyvenusio amžiaus tėvų, kurie bėgant metams išlaikė stiprius saitus su savo vaikais. Ir kai šitie tėvai prabyla apie savo vaikus, tai jie tą daro be susierzinimo ir kartėlio. O ir tie vaikai tarsi su savo tėvais iš naujo susidraugauja ir mielai su jais kartkartėmis praleidžia laiko.   

Šių ryšių stiprumą, atrodo, lemia tai, kad tėvai išsiugdo sveiką supratimą apie savo atsakomybę vaikų atžvilgiu – jiems tarnauti juos auklėjant, sudraudžiant, parodant jiems ribas ir kartu pripažįstant jų autonomiją ir savarankišką asmenybę. 

Tai trapus tėvystės ir motinystės šokis, kuriame dažnai sunku išlaikyti pusiausvyrą.“

Taip rašė žurnalistė Gracy Olmstead kovo 24 d. straipsnyje, kuris gal geriau tiktų šv. Kalėdoms, nes aptarė gimdymo ir motinystės džiaugsmus. Tačiau jis tinka ir šv. Velykoms, kai krikščionys laukia Atpirkėjo Prisikėlimo iš numirusiųjų. Bet ir jiems tas prisikėlimas žadėtas iš visų žemiškų bėdų ir negandų, jei tik liksime ištikimi savo Kūrėjo ir savo tėvų mums duotai meilei. 

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...