captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Narušytė. Šeštadienio Kristus

Vaikystėje mane labiausiai šiurpino Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo istorija. Ne dėl išdavystės, ne dėl kraujo, ne dėl kančių, o dėl mirties kvapo pertekliaus. Mažiausiai dvi paras tenka taikstytis su kape gulinčiu lavonu.
Agnė Narušytė, A. Ufarto (BFL) nuotr.
Agnė Narušytė, A. Ufarto (BFL) nuotr.

Man, vaikui, tai keldavo baimę ir šleikštulį. O ir vėliau gausybėje paveikslų matant ant pakylos gulintį nuogą kūną, nuo šventumo išgyvenimo mintis atitraukdavo galimybė bent akimis palytėti išlenktą vyro krūtinę, stangrius, nė kiek nesubliūškusius rankų ir kojų raumenis, įtrauktą pilvą ir strėnjuostės klostes. Palytėti kaip bauginančią membraną, įterptą tarp taip natūraliai atrodančio gyvenimo ir nesuvokiamos mirties.

Baisiausia suvokti, kad šitame kūne nebėra to įkyriai abejojančio ir skaudančio, bet kartu ir tokio jaukiai savo „aš“. Kur visa tai dedasi? Atsakymų pateikta daug, bet nė vienas neįtikina. Todėl per Velykas stengiuosi apie šį kūną negalvoti, nors reikėtų. Vietoje to įsijaučiu į gamtos atsinaujinimo simbolių – kiaušinių – dažymą, ridenimą ir valgymą. Pagoniškų apeigų reliktai – džiaugsmingesni. Margučių vaizdas tiksliau išreiškia kūno virpulį, pagaliau išgirdus varnėno piršlybų giesmes. Bet žinia, kad turėsiu skaityti šį komentarą kaip tik Didįjį šeštadienį, paskatino grįžti prie tos išstumtosios istorijos.

Taigi, šiandien šeštadienis. Ne Didysis penktadienis, ne prisikėlimo sekmadienis, o tik šeštadienis – nepažymėtas jokiu įvykiu. Tik tuščias laikas tarp nukryžiavimo siaubo ir su jokia patirtimi nesuderinamo prisikėlimo. Miręs Jėzus guli kape, visi jį aprauda ir gal truputėlį nenori patikėti: negi jau viskas? Negi taip buitiškai ir baigėsi transcendencijos griausmais aidintys pamokslai, vandens vertimas vynu, lozorių prikėlinėjimas? Guli vidutinio dydžio kūnas ir tiek. Mirtis neatšaukiama. Bet dar liūdniau tai, kad jos rezultatas visada toks pats. Didingi projektai liks neįgyvendinti, turtai ir mylimieji nebereikalingi, lieka tiktai kūriniai, jau tolstantys į praeities ūkus.

Tačiau Didžiojo šeštadienio rymojimas ties negyvu kūnu lieka nepastebimas, nes žinome: šįkart mūsų laukia laiminga pabaiga. Tuščia kapo duobė reikš prisikėlimą. Netikintiems atsivers akys, nusidėjėliams bus atleista, paskui katarsis nusidėvės ir toliau galėsime ramiai gyventi lyg nieko nebūtų įvykę. Greičiausiai todėl ir panorau stabtelėti ties šiuo tarsi beprasmiu ir beformiu laiko tarpsniu. Būsimo įvykio laukimas jį ištrina iš patirčių kartotekos. Nors jei pavyktų įsijausti į tai, kas iš tiesų vyksta, šis laikas galėtų ištįsti iki begalybės ar įsmukti į transo akivarą. Kristus guli. Visi laukia. Tvyro nežinomybė. Neaiškumo tarpas, kuriame nieko nėra, jokio pranešimo iš anapus. Belieka apmąstymai, bet mintys nejaukios. Todėl šį įplyšimą kasdienybėje maga kuo nors užpildyti. Kuo nors apčiuopiamu.

Anksčiau tai tikriausiai būdavo pasiruošimo rytdienos puotai darbai. Dabar paslaugiai sušvyti tavo prisilietimų laukiantis ekranas. Kol Kristus guli, visi pusiau abejingai rašinėja žinutes, brauko pirštu per feisbuko įrašų juostas, kol visai pamiršta gulintįjį. Sustingusio kūno vaizdas – labai nenatūralus šiandieniniame pasaulyje. Tikra priešingybė jo vadybiniams idealams: komunikabilumui, mobilumui, kelių darbų darymui vienu metu, ir jie dar turi būti kuo skirtingesni – nuo buhalterinės apskaitos iki dizaino. Dabarties kultūrai nėra nieko svetimesnio nei gulinčio Kristaus tyla, budinčiųjų laukimas ir nežinojimas, kas bus. Net ir nežinomybė prarado bauginantį poveikį. Tai jau sunku įsivaizduoti. Nes vos iškilus klausimui, ekrane surenki kelis žodžius ir gauni atsakymą. O gausybėje interaktyvių ir popierinių tvarkaraščių viskas jau numatyta dvejiems, trejiems ir daugiau metų į priekį – iki smulkmenų, surašytų mažiausiomis, kokios tiktai gali būti, raidėmis paslaugų, paskolų, draudimų ir kitose sutartyse, patarimų knygose ir žurnaluose, beribiame interneto žinyne.

Jei niekuo neužpildyti tarpsniai anksčiau būdavo neatskiriama kasdienybės patirtis, dabar jie – retenybė. Mėgaujuosi tokiomis būsenomis, kai tik jos pasitaiko. Jos ir yra tikrosios šventės, kurios gali ištikti bet kada, nors dažniausiai – šeštadieniais. Jų pirminė ir būtina sąlyga – garsas, arba tiksliau – jo nebuvimas. Nurimęs kasdienybės irzulys už lango, kai neriaumoja autobusai ir sunkvežimiai, nežvanga šiukšlinės, nedrebina sienų grąžtai, nekala plaktukai ir kranas nepakelia statybininkų nudaužyti tinko nuo mano balkono kaip tik tada, kai naktinį įvaizdį keičiu į dieninį. Šie garsai ragina bėgti, skubėti – net nesvarbu kur. Apie šeštadienį praneša vienintelis garsas: tingulingai prasiūbuojantis troleibusas. Mėgstu klausytis šitos tik lengvais ūktelėjimais artikuliuotos tylos, kurioje jau ima girdėtis, kaip teliūskuoja mintys, kartais šliūkštelėdamos ant vaizduotės kranto.

Nors aišku, tai – miestiečio ilgesys. Pakanka pabėgti iš sostinės, ir tokios būsenos vėl taps kasdienybe. Tuo įsitikinau pirmadienį, kai su draugais nuvažiavome į Marijampolę. Visą dieną lijo, buvo šalta. Vaikštinėjome prie Šešupės ir staiga išgirdome krykiant paukščius. Spėjau nufotografuoti: nuo depresijos apsunkęs dangus, tikrai nežadantis jokio pavasario, na nebent vos įžiūrimą žydrumos properšą, ir per jį brūkštelėtas sparnuotų kūnelių punktyras su nuvingiavusia parašo uodegėle. Kol jie skrido per padidėjusį dangų, įsivaizdavau, ką jie mato: vis dar surūdijęs peizažas, žemė įmirkusi būsimais potvyniais, nieko gero nežadanti tyla virš kur ne kur pabertų namelių, tarp jų slenka automobilių virtinės, o juose – žmogeliai, susitelkę į savo smulkmeniškus reikalus, tarsi tai būtų didžiausia kančia, ir nesitikintys jokio stebuklo.

Žiūrint į taip toli judantį objektą, apima visa ko reliatyvumo jausmas, o greičių neatitikimas kreipia mintis į tai, kas Didžiojo šeštadienio vaizdinyje nematoma. Taigi, Kristus guli. Jo artimieji laukia. Bet sustingęs tik jo kūnas. Mane labiausiai intriguoja žinojimas, kad šitaip gulintis jis iš tiesų keliauja į pragarus patirti kitų kančios, jau iškentęs savąją. Tada stebuklas ir atsitinka.

Paprastai šia proga kalbama apie išsipildymo laukimą, ypač naktį. Tačiau man čia svarbesnė to pirmojo įvykio dienos nežinia, galbūt greičiau neviltis nei viltingas laukimas. Tuo prieštaravimu tarp nejudraus kūno ir svaiginančių sielos kelionių atstumo šis šeštadienio Kristus man panašus į kiekvieną kuriantį žmogų. Kai tarsi nieko neveikdamas iš tiesų leidiesi į nežinią, kad atsineštum tikrai savo mintį, savo išgyvenimą, savo, ne svetimus ir daug kartų girdėtus, įrašytus į kolektyvinės atminties plokštelę, žodžius. Todėl man šis šeštadienis yra kūrybos laiko simbolis – nežinomybė būnant tarpe, tarsi nieko neveikiant, bet niekam nematomoje gelmėje, „praradus apsaugą“ daiginant kitų kasdieniškos beprasmybės jausmą išganysiantį kūrinį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...