captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Šarkūnas. Lietuvos futbolą išgelbės Islandijos pavyzdys?

2008 metų gruodį Lietuva užėmė 52 vietą FIFA rinktinių reitinge ir dviem pozicijomis lenkė Belgiją. Vos po septynerių metų pastarieji pakilo į pirmąją reitingo vietą, o mums belieka pasidžiaugti bent tuo, kad lenkiame San Marino vienuolikę. Būtent ši rinktinė 2015 metų rugsėjį Vilniuje pelnė pirmą įvartį oficialiose rungtynėse svečiuose per 14 metų – kamuolį į lietuvių vartus pasiuntė iš mėgėjų sudaryta komanda, atstovaujanti vos kiek daugiau nei 30-čiai tūkst. gyventojų turinčiai valstybėlei. Bet vien šiomis rungtynėmis nereikia apsiriboti, nes visas paveikslas yra kur kas niūresnis – kas nutiko, kad, kai kiti ėjo pirmyn, mes – atgal?
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Žinoma, lyginti Lietuvą su jau minėta Belgija, kuri kvalifikacijos į 2016 metų Europos čempionatą B grupėje užėmė pirmą vietą, nebūtų labai racionalu, nes tai toli gražu ne pirmas jų patekimas į finalinius turnyro etapus, o ir mastai skiriasi – gyventojų ten yra beveik keturis kartus daugiau nei Lietuvoje.

Tačiau yra kitas, kur kas geresnis pavyzdys iš tos pačios Europos čempionato atrankos – A grupėje žaidusi Islandija. Ji, niekada nerungtyniavusi finaliniuose futbolo turnyrų etapuose, pateko į ypač grėsmingai atrodančią grupę kartu su Nyderlandais, Turkija ir Čekija. Rinktinė, reprezentuojanti vos trečdalio milijono žmonių tautą, neišsigando ir užėmusi antrą vietą grupėje debiutuos Europos čempionate. O dar prieš trejus metus islandai murkdėsi 131 FIFA reitingo vietoje.

Rinktinė – puikiausias rodiklis

Į nacionalinę rinktinę, jei netraumuoti ar nepaskelbę apie karjeros rinktinėje pabaigą, susirenka visi geriausi šalies futbolo atstovai. Atsisakęs žaisti ar simuliuojantis žaidėjas liks ne tik nesuprastas, bet gali sulaukti ir sankcijų. Tad tie, kurie sudaro rinktinę, kuo puikiausiai parodo, ko verta šalies futbolo talentų kalykla.

Dabar Lietuvoje kaltė dėl prastų rinktinės rezultatų dažnai verčiama kartų kaitai, tačiau, kai ne vienerius metus į rinktinę buvo nekviečiami patyrę, bet dar aukščiausiu lygiu galintys žaisti futbolininkai, iškyla klausimas – iš ko mokytis jauniesiems? Čia pat pirštu baksnojama į žaidėjus besirenkančią ekipos galvą – trenerį. Atrankoje į 2016 metų Europos čempionatą ekipai vadovavęs Igoris Pankratjevas su rinktine atsisveikino jau ciklui pasibaigus, nors jo galvos žurnalistai ir sirgaliai reikalavo kur kas anksčiau. „Viso gero“, – teištarė futbolo specialistas.

Iš Kauno kilęs 51 metų treneris prieš tapdamas rinktinės strategu nebuvo pasiekęs jokių svaresnių pergalių, išskyrus 2010 metais su Vilniaus „Žalgiriu“ laimėtus šalies pirmenybių bronzos medalius ir tais pačiais metais gautą asmeninį geriausio metų trenerio apdovanojimą. Tai ne pirmas atvejis, kai federacijos vadovų galvose buvo užgimusios sunkiai paaiškinamos mintys – 2010 metais rinktinės vedliu buvo paskirtas taip pat rimtesnės treniravimo patirties neturėjęs Raimondas Žutautas.

Naujasis Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas irgi didesnės treniravimo patirties neturi – jis mažiau nei sezoną dirbo futbolo klube „Trakai“.

Islandijos futbolo federacija elgėsi kiek apdairiau ir į vyriausiojo rinktinės stratego vietą pasikvietė ir šilto, ir šalto mačiusį dabar jau 67 metų švedą Larsą Lagerbacką. Autoritetą jis užsiaugino gimtinėje, kur iš pradžių treniravo vietinius klubus, vėliau šalies U-21 ir B rinktines, kol galiausiai stojo prie pagrindinės komandos vairo. Būnant šiame poste jam pavyko pirmą kartą šalį išvesti į pagrindinius futbolo turnyrus penkis kartus iš eilės.

Kai jis perėmė Islandijos rinktinės vairą, šalies rinktinė FIFA klasifikacijoje buvo žemiau už tokias valstybes, kaip Surinamas, – 106 vietoje, o dabar patenka į pirmąjį trisdešimtuką. Tad rinktinės atidavimas į geras rankas buvo itin sėkminga investicija, kuri padėjo išpopuliarinti ir šalies vardą. Autoritetą turintis ir nuo vidinių intrigų bei vietinių įtakų zonų nepriklausomas treneris ne tik padėtų surinkti geriausią įmanomą sudėtį, pagal ją taip pat pritaikytų tinkamiausias žaidimo schemas ir treniravimosi metodus, tačiau greičiausiai padarytų įtaką ir jaunųjų žaidėjų ugdymo procesui bei jų įtraukimui į pagrindinę šalies komandą.

Larsas Lagerbackas. AFP/Scanpix nuotr.

Kai nėra kur, tai ir nesitreniruoji

Buvęs rinktinės treneris nekalbusis I. Pankratjevas visada sunkiai rinko žodžius. Paklaustas apie Lietuvos futbolo ateitį ir jaunuosius talentus irgi visiškai nesumojo, ką atsakyti.

Galbūt nežinojo? O galbūt tokio plano tiesiog nėra? Nors miestuose ir miesteliuose viena po kitos įrengiamos dirbtinės dangos aikštelės, tačiau dažna jų yra nuolat tuščia: kai nėra į ką lygiuotis, tai nelabai ir įdomu – jau geriau pamėtyti į krepšį, kaip tai daro Jonas Mačiulis, Jonas Valančiūnas ir kiti. To rezultatus puikiausiai iliustruoja ir jaunimo rinktinės, kurias „daužo“ visi, kas tik netingi – lapkričio pradžioje Lietuvos U-21 komanda atrankoje į 2017 metų Europos čempionatą nebuvo įmušusi nei vieno įvarčio, o pralaimėti sugebėjo ir nykštukinei Andorai. Tiesa, lapkričio viduryje ji pagaliau supyko ir parodė, kad gali – rezultatu 3:1 patiesti airiai.

Bet grįžtant prie Andoros, galima sutikti, kad bent vienu aspektu ji mus lenkia – Pirėnų pusiasalio valstybėje apie 300 dienų per metus šviečia saulė, tad vaikai lauke gali treniruotis beveik visus metus. Lietuva ir Islandija tokios prabangos neturi, tačiau pastaroji šią problemą jau išsprendė. Anksčiau futbolą Islandijoje dėl atšiauraus klimato buvo galima žaisti vos 4–5 mėnesius per metus, tad tūkstantmečių sandūroje šios šalies futbolo federacija nusprendė padėtį keisti iš pagrindų – buvo pastatyti 7 maniežai su pilnų matmenų futbolo aikštėmis, o dar 20 aikščių išdygo lauke.

Dabar kiekviena mokykla turi dirbtinės dangos aikštę. Be to, į maniežus, jei jais nesinaudoja vietinė mokykla ar klubas, gali patekti visi norintys. Toks indėlis atsipirko – už šalies ribų profesionaliai žaidžia maždaug 100 futbolininkų, o pačioje Islandijoje registruoti net 21 508 šios sporto šakos atstovai – santykis tarp jų ir šalies gyventojų skaičiaus labai panašus į futbolu garsėjančių Nyderlandų.

Vaikai yra ateitis

Sukūrus panašią infrastruktūrą ir Lietuvoje, būtų daug išlošiama ir ugdant vaikus – jei jie galėtų treniruotis visus metus, ilgesnis „bendravimas“ su kamuoliu duotų apčiuopiamos naudos. Tiesa, būtinas ir futbolo specialistų indėlis į tai, kad jauniausiems būtų nurodomas kelias, kuriuo reikia judėti.

Vilniaus „Žalgirio“ treneris Valdas Dambrauskas, karjeros pradžioje daug dirbęs su įvairių Anglijos klubų, kaip antai „Manchester United“ jaunimo komandomis, 2015 metų lapkričio pradžioje teigė, kad futbolo federacija suprato, jog viską keisti yra per sudėtinga, ir nutarė rūpintis vien Nacionaline futbolo akademija. Tačiau, anot V. Dambrausko, viską pakeisti yra įmanoma, tereikia gerų pavyzdžių: „Mums reikia keisti visą sistemą. (...) Mums reikia tokių lyderių, kaip jis (Aurelijus Skarbalius), kuris atvyksta iš Danijos ir nepriklauso nė vienai vietinių srovių. Tokie, kaip A. Skarbalius arba Deividas Šemberas (kuris dabar užima A lygos prezidento pareigas – LRT.lt), galėtų suvienyti Lietuvos futbolą.“

Pastarasis futbolininkas, kaip ir Saulius Mikoliūnas bei Žydrūnas Karčemarskas, buvo ignoruojami rinktinės strategų, o islandai numoti ranka į savo futbolo etalonus neskuba – į rinktinę vis dar kviečiamas vienas geriausių šalies futbolininkų 37-erių Eiduras Gudjohnsenas, kuris, nors ir negriežia pirmu smuiku, gali daug ko išmokyti kitus, kur kas jaunesnius komandos draugus.

Šis futbolo talentas į rinktinę buvo pakviestas prieš 20 metų ir matė trenerių pasirengimo, į kurį valstybė investavo su kaupu, progresą. Rinktinės trenerio asistentas Heimiras Hallgrimssonas kaip vieną iš rinktinės sėkmės paslapčių akcentavo gerą trenerių paruošimą – vien 2010 metais UEFA trenerių kursus lankė 630 žmonių – maždaug 0,2 proc. šalies populiacijos. Viena iš tokio reiškinio priežasčių – trenerio darbas Islandijoje yra labai gerai apmokamas.

Eiduras Gudjohnsenas. AFP/Scanpix nuotr.

Nešvariais pinigais pakvipęs čempionatas

Jei ne treniruoti – tai bent stebėti. Žiūrovai mėgsta gražius reginius – ir ne tik dėl pergalės, bet ir atkaklios dvikovos kiekviename aikštės centimetre. Kadangi rinktinė nežaidžia dažnai, tokia misija lieka nacionalinėms pirmenybėms, kurioms Lietuvoje, deja, pirma reikia iš esmės išsivalyti nuo tokių blogybių, kaip sutartos rungtynės. 2015 metų A lygos sezone Lietuvos futbolo federacijai (LFF) vėl teko imtis tvarkos bei diskvalifikuoti žaidėjus ir net klubus.

Pirmieji pavojaus ženklai buvo pastebėti dar neprasidėjus sezonui, kai buvo užkirstas kelias naujų Pakruojo „Kruojos“ dalininkų registravimui dėl šiųjų prieštaringos reputacijos. Gegužės mėnesį iš visų LFF vykdytų varžybų diskvalifikuoti keturi „Kruojos“ žaidėjai ir du treneriai iš užsienio, tyrėjų susidomėjimo susilaukė ir ne vienerios „Kruoja-2“ komandos rungtynės, tad 2014 metų Lietuvos vicečempionai neiškentė, anot jų, „nepagrįstų kaltinimų“ ir nusprendė trauktis iš visų futbolo turnyrų.

Sankcijų sulaukė ir „Šiaulių“ futbolininkai, o galiausiai LFF kantrybės taurę perpildė ir „Klaipėdos granitas“ – klubas buvo pašalintas iš A lygos. Taigi iš dešimties A lygos klubų sezono nebaigė du, o korupcijos kvapas nepadeda pritraukti nei rėmėjų, nei žiūrovų.

Pastaruosius į stadionus sunkiai sekasi pritraukti ir dėl čempionato ritmo – dažnai rungtynių laikas sutampa su darbo valandomis, o čempionatas yra tiesiog per ilgas – žiūrovams, kurie užsuka į stadioną ankstyvą kovą, kai čempionatas tik prasideda, ir vėlyvą lapkritį, kai jau dalinami medaliai, reikėtų bent jau paspausti rankas ir paplekšnoti per petį už tokį pasiaukojimą. Reikia labai, labai mylėti futbolą, kad tokiu šaltu oru praleistum dvi valandas lauke, kai virš galvos nėra jokio stogo.

Tai atspindi ir stadionų lankomumas – vidutiniškai į aukščiausios lygos rungtynes nesusirenka nė 700 žmonių. Dar mažiau žiūrovų sutraukia Latvijos ir Estijos nacionaliniai čempionatai, kurie dažnai prasideda ir baigiasi tada, kai jau spaudžia minusinė temperatūra, o žiūrovai, idant nenuobodžiautų bei sušiltų, gali surengti ir sniego mūšį. Islandijoje čempionatas prasideda gegužės mėnesį, o finišuoja spalio pradžioje, tad ir žiūrovų stadionuose vidutiniškai sulaukiama bent pora šimtų daugiau.

Kad bent nelytų ant galvos

Žinoma, padėtis taip pat būtų kiek kitokia ir Lietuvoje, jei žmonės galėtų ateiti į stadionus, kurie suteikia bent kažkokią užuovėją nuo vėjo ir lietaus. 2012 metais Vilniuje duris atvėręs LFF stadionas tapo nacionalinės ekipos namais, nors tuo metu dar garsiai skambėjo Vilniaus valdžios pažadai turėti dvigubai didesnį, maždaug 8 tūkst. sirgalių galintį priimti stadioną.

Latviai ir estai susitvarkė jau senokai – „Skonto“ stadionas Rygoje atidarytas 2000-aisiais, po metų duris atvėrė ir stadionas Taline. Tai ne patys įspūdingiausi, iki 10 tūkst. žiūrovų talpinantys stadionai, tačiau jie padėjo išvengti tarptautinės gėdos, kai atvykę didžiųjų šalių futbolininkai ir juos lydinti žiniasklaida atvirai šaiposi iš infrastruktūros. Lietuvoje taip nutiko, kai į šalį užsuko vokiečiai, ispanai, anglai – rinktinės, kurias seka tūkstančiai, o informaciją apie jas mielai graibsto ne tik jų šalies žiniasklaida.

Pažadus bei Lietuvos valdžios požiūrį į futbolą puikiausiai iliustruoja ant Šeškinės kalno, šalia „Akropolio“ stūksantys gelžbetoniniai griaučiai, į kuriuos dar šiame amžiuje buvo sukišta maždaug 100 mln. litų. Nors tuo metu pasirodė bent maža viltis, kad rinktinė pagaliau turės gėdos nedarantį stadioną, tačiau tie griaučiai 2008 metais buvo užkonservuoti ir iki šiol nejudinami.

Geriausiu stadionu Lietuvoje, matyt, galima vadinti Marijampolėje išdygusį „Sūduvos“ namų stadioną. Beje, tai vienintelis nuo pamatų Lietuvoje pastatytas stadionas atgavus nepriklausomybę, o dalis apie 6 tūkst. žmonių talpinančių tribūnų yra dengtos. Marijampolėje jau ne kartą žaidė Lietuvos rinktinė ir, būtų nenuostabu, jei ji ten sugrįžtų ir dažniau.

Nacionalinis Islandijos stadionas. Wikiwand.com nuotr.

Islandijoje, kurioje gyvena daug mažiau žmonių nei Lietuvoje, klubų stadionai taip pat yra nedideli. Tačiau šiauriečiai nusprendė neužsitraukti gėdos ir pasistatyti namų stadioną, kuriame jaukiai jaustųsi visi užsukę – 1997 metais renovuotame stadione Reikjavike oficialiai telpa 9 800 žmonių.

Islandijos pergalės ant žaliosios vejos neatėjo iš niekur. Taip ir čia, lietaus žemėje, galbūt kažkada žiūrovai rinksis į gražuolį stadioną, kur galės patogiai, kaip teatre, kai nekrapnoja ant galvos, stebėti įstabų reginį: kai naujosios šalies futbolo žvaigždės kausis su geriausiais Europos futbolininkais kaip lygūs su lygiais, kai pasigirs vis daugiau palaikančių šūksnių „dar vieną“, „pirmyn“ ir Europos ar Pasaulio čempionatai atrodys ranka pasiekiami. Tik reikia patikėti, keisti viską nuo pačio mažiausio sraigtelio ir ypač sunkiai dirbti, nes rezultatai kitaip neateis. Ir nesvarbu, kad reikės laukti ne vienerius metus ar net dešimtmetį, tačiau pergalės kvaitulys atpirks viską. Paklauskit islandų, jie tai žino.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...