captcha

Jūsų klausimas priimtas

Marius Burokas. Pasaulio literatūros premijos. Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

LRT radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija tęsia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Šią savaitę pristatome Margaret Atwood romaną „Tarnaitės pasakojimas“.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

LRT radijo laida „Kultūros savaitė“ kartu su Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija tęsia pasakojimų ciklą „Pasaulio literatūros premijos“. Šią savaitę pristatome Margaret Atwood romaną „Tarnaitės pasakojimas“.

Margaret Atwood – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. Romanas „Tarnaitės istorija“ laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George`o Orwello „1984-aisiais“ ir Aldouso Huxley`io „Puikiu nauju pasauliu“. Už šį romaną 1985-aisiais Atwood antrąkart pelnė Kanados nacionalinę Generalinio gubernatoriaus literatūros premiją.

Rašytoja Lietuvoje gana gerai žinoma kaip prozininkė. Tačiau ji yra ir puiki poetė: jos kupini švelnios ironijos ir humoro eilėraščiai labai mėgstami (deja, lietuviškai jų išversta vos keletas). Už poeziją ji gavo ir pirmąją Generalinio gubernatoriaus premiją 1966-aisiais.

Įtaigus Margaret Atwood romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (puikiai išverstas Nijolės Reginos Chijenienės) skaitant kelia šiurpą ir nerimą. Kodėl? Iš pradžių trumpai apie turinį.

Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną – nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...

Štai toks trumpai nupasakotas garsiausio Margret Atwood romano siužetas.

Fredinės būsena, jausmai ir mintys (pasakojimas – jos dienoraštis, įkalbėtas į kasetes), perteikiamos itin subtiliai ir nuodugniai. Fredinė atsiduria tuštumoje, steriliame pseudoreliginiame nieke, nuolatinėje baimėje, ir kiekvienas teigiamas dalykas – saulės šviesa, gėlė, šypsena, pasisveikinimas, – įgyja neįkainojamą vertę.

Įvykiai, Gileado respublikos santvarkos detalės, visuomenės struktūra pasakojime atskleidžiama palaipsniui, nes rašoma iš vienos moters pozicijų, o ji visko nemato ir nežino. Pasak M. Atwood, būtų nesąžininga atskleisti skaitytojui daugiau, nei žino pagrindinė veikėja. Be to, tas informacijos ribotumas – knygos puslapiuose aprašomo košmaro dalis.

„Rašydama apie ateitį turi paklausti savęs: „O kas, jeigu?“ Tarnaitės pasakojime tokių klausimų yra keletas. Jeigu jūs norėtumėte užgrobti valdžią JAV, panaikinti demokratiją ir įkurti diktatūrą, ką darytumėte? Kuo prisidengtumėte? – viename interviu klausia rašytoja. – Tai nebūtų komunizmas ar socializmas: šios santvarkos būtų nepopuliarios. Manau, remtumėtės XVIII amžiaus Naujosios Anglijos puritonų santvarka, jų požiūriu į moterį. Ir tai būtų teokratija, besiremianti keletu jai patogių citatų iš Biblijos, kad pateisintų savo veiksmus ir, žinoma, pažodžiui besivadovaujanti Senojo, o ne Naujojo Testamento teisingumu.“

„Rašydama susikūriau vieną taisyklę: neįtrauksiu į šį kūrinį nieko, ko žmonija jau nebūtų sumaniusi ir įgyvendinusi kuriame nors laike ar erdvėje, be to, neišradinėsiu jokių jau egzistuojančių technologijų. Viešos egzekucijos, žmonių plėšymas į gabalus, tam tikrų visuomenės grupių atskyrimas drabužiais į kastas ir klases, priverstinis gimstamumo skatinimas, vaikų grobimas, priverstinis neraštingumas, nuosavybės draudimas – visa tai jau buvo, ir ne kitose kultūrose ar religijose, o mūsų Vakarų kultūroje, mūsų, krikščionių, religijoje“, – pabrėžia autorė.

Nereikėtų pamiršti ir konteksto, kuriame buvo rašytas „Tarnaitės“ pasakojimas. Romanas JAV išėjo 1986-aisiais, praėjus vos septyneriems metams nuo Irano islamo teokratinės valstybės paskelbimo. JAV aštuntojo dešimtmečio pradžioje taip pat buvo prasidėjęs naujas religinis sąjūdis – vadinamasis „revivalism“ (tikėjimo atgaivinimas). Prasidėjo pamokslų per televiziją, pastorių-televizijos žvaigždžių, religinių piketų ir tikėjimo flirto su kraštutine dešine laikai.

„Tarnaitės pasakojimas“ dažnai vadinamas „feministine distopija“, bet ir tai nėra visiška tiesa. Feministinė distopija būtų paprastesnė: joje vyrai tiesiog valdytų moteris, ir tiek. Gileado respublikoje viskas daug sudėtingiau – valdžia joje sudaro piramidę ir abi lytys įgauna valdžią (tik pačiose aukščiausiose struktūrose vyrai viršesni už moteris).

Rašydama apie moterų padėtį Gileade M. Atwood užduoda sau vieną klausimą: „Kas būtų, jei ne tokie jau reti pasisakymai apie moterų vietą prie puodų ir apie tai, kad jų reikalas – gimdyti vaikus būtų išpildyti iki galo? Jei būtų užbaigta panašių svarstymų loginė grandinė?“ Taip ir atsirado Gileado santvarka.

M. Atwood šaiposi iš kalbančiųjų apie „tradicines vertybes“, siūlančiųjų moterims vėl tapti namų šeimininkėmis. Viena iš „Tarnaitės pasakojimo“ veikėjų, Fredinės Vado žmona Serena Joy, buvo sėkminga visuomenės veikėja, televizijos laidų vedėja. Ji visą gyvenimą gynė ir propagavo Gileado respublikoje įsigalėjusią ideologiją, o kai jos taip trokštama santvarka pagaliau atėjo, ji liko uždaryta tarp keturių sienų, apribota griežtų taisyklių, statuso, mirštanti iš nuobodulio, pavydo vaisingoms Tarnaitėms ir nepatenkintų troškimų.

Pačios Tarnaitės yra visuomenės piramidės apačioje. Jos – tarsi neliečiamųjų kasta ir turi tik vieną privalumą – vaisingumą. Jos net neskirtos malonumui patirti, kaip hareme, ar auginti vaikams. Jos yra tiesiog žmogus-funkcija, žmogus-indas. Gileado visuomenės galingieji laiko moteris kaip gyvulius, kaip savo galios ženklus. Paprastas, pačios M. Atwood pateiktas pavyzdys: jei visuomenėje galios ženklais ir trokštamais objektais laikomi, tarkim, „kadilakai“, tu norėsi turėti jų kiek įmanoma daugiau. Taip ir visuomenėje, kur trokštami objektai – vaisingos moterys, vadinasi, norėsi jų turėti kiek įmanoma daugiau. Tokiu būdu Gileade grįžtama prie biblijinės poligamijos.

„Tarnaitės pasakojime“ M. Atwood kritikuoja ir šiuolaikinį feminizmą. Pasisakydamos ir protestuodamos prieš pornografiją feministės devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasisakė ir už cenzūrą. Tokios aktyvistės kaip Andrea Dworkin ir Catharine‘a MacKinnon netgi buvo suvienijusios jėgas su radikaliąja dešine. Rašytoja tiesiog perspėja, kad toks susivienijimas gali atvesti į valdžią baisiausius feminizmo priešus. O aprašydama pagrindinės veikėjos Fredinės motiną, (dar iki Gileado respublikos įsigalėjimo) deginančią knygas, M. Atwood nori pabrėžti, kad šiuolaikinis feminizmas kartais tampa pernelyg griežtas ir jų veiksmai ima priminti religinių fanatikų taktiką.

„Paklausta, ar „Tarnaitės pasakojime“ aprašytas pasaulis kada nors gali išsipildyti, aš primenu sau, kad knygoje esama dviejų ateičių. Ir jeigu išsipildys niūriausioji, ta, kita, šviesioji, taip pat gali išsipildyti“, – įsitikinusi autorė.

Ir iš tiesų romano pabaiga dviprasmiška: rašytoja neatsako į klausimą, kas nutiko Fredinei, nepapasakoja, kaip klostėsi toliau įvykiai Gileade, į kurį romano pabaigoje jau žvelgiama iš tolimos 2195 metų perspektyvos. Atsakymų ieškoti teks patiems.

O kraupiausia tai, kad mes visi, nesvarbu kurią šalį paimsi, esame per žingsnį nuo panašios diktatūros. Ryžtingų ir planus rezgančių bepročių juk niekados netrūksta. Keletą panašių personažų savo šalyje turime ir mes.

Recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pasaulio literatūros premijos

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...