captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Šv. Velykų belaukiant

Kas anksti, dar su tamsa, šįryt kėlėsi, danguje galėjo matyti gražų šviesulių derinį: su pilnėjančiu mėnuliu labai arti prasilenkė ryškusis Jupiteris. Taip dangus papuošė jau prasidėjusią Didžiąją savaitę, Šv. Velykų pasitikimą.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Krikščioniškame liturginiame apeigyne šios savaitės dienos taip sureikšminamos. Ketvirtadienis yra paskutinės vakarienės priminimas, todėl bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai. Penktadienį iškilmingai, violetiniu apdangalu pagerbiamas kryžius, nes tai yra Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena. Šeštadienį bažnyčioje budima prie simbolinio Kristaus kapo. Pašventinus ugnį ir vandenį vėl sugaudžia vargonai, suskamba varpas.

O kokie tradiciniai papročiai lydėdavo mūsų krašte Didžiąją savaitę? Kaime sakydavo, kad jos metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Negalima ir ką nors skolintis arba kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų. Vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą tokią žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Atseit, silkę varo lauk, kartu ir atsibodusį pasninką. Ketvirtadienį taip darys du kartus, o penktadienį – tris.

Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti išvalyta, išvėdinta. Moterys plaudavo ne tik grindis, bet ir sienas, šluotražiu perbraukdavo lubas, nušveisdavo stalus, išpurtydavo patalynę ir rūbus. Vyrai lipdavo ant stogo kaminų pravalyti, o tvarte iššukuodavo avinėlius, išprausdavo paršelius. Darbų daug, tad ir atsikelti reikia kuo anksčiausiai. Saulei tekant užtat sveikatos visiems metams galima pasisemti! Bereikia susirasti upelį, atitekantį iš rytų, ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu. O kad sėkmė auginant gyvulius lydėtų, darydavo tokį burtą. Iš miško atnešdavo skruzdėlyno kupstą ir supildavo tvartan – tai prieauglio bus kaip tų skruzdėlių. Iš miško parsinešdavo ir žalumynų – bruknienojų, pataisų – Velykų stalui papuošti.

Žalumos ten padėti būtina, – tada rugeliai žiemkentėliai spėriai atsigaus ir gražiai sužaliuos. Rytų Lietuvoje žmonių atmintyje išlikęs itin prosenoviškas tos dienos burtas, skirtas gebėjimui surasti laukinių ančių lizdus. Ankstų rytą trobos kampuose reikia priberti skiedrelių, imituojančių tą lizdą, bet būtinai kryžmiškai. Tikriausiai tai akmens amžiaus paveldas...

Ūkininkas sode tądien išpjaudavo apšalusias, nudžiuvusias obelų šakas, – sodas bus sveikesnis. Mergaitės gėles persodindavo. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį keptoji nepelyjanti. Taip pat į naują puodynėlę pripildavo druskos, pastatydavo ant krosnies prieždos, kuo arčiau ugnies. Stovės ten iki Velykų ryto ir pavirs stipriu vaistu. Tąja druska gydomi gyvuliai; jos žiupsnelis beriamas į židinį, užėjus juodam audros debesiui, kad perkūnas neįtrenktų. Yra tądien ir draudžiamų darbų. Sakydavo: malsi girnomis – vėtrą prisišauksi; ausi – velnias ateis padėti. Su kultuve žlugtą skalbti šiukštu – gali vasarą griausmas nutrenkti.

Ketvirtadienio vakare dažnoje vietovėje ir pirtelę kūrendavo. Malkų nors prakuroms reiktų nugvelbti iš kaimynų skiedryno. Šis keistokas paprotys, be abejo, turi giluminę prasmę. Mat savomis kūrenama eilinį savaitgalį, o atneštinėmis – prieš didžiąją šventę. Gal todėl, kad manyta šiandien čia kartu prausiantis ir vėles, atėjusias iš svetur, iš anapus?

Didįjį penktadienį, vengiant triukšmo, dirbama mažiau. Dzūkijoje sakydavo – nevalia šluoti, voratinklius braukyti – „Jėzui akis prikrėsi“. Tądien tausojamos išaugintos gėrybės, net viralas nekaičiamas – „kad batviniai geriau derėtų“. Penktadienį bažnyčioje neteikiama komunija; tam žmonės surado savo paaiškinimą, esą tądien išpažinties einą visokie burtininkai – „čerauninkai“, „šeptūnai“, „juodaknygiai“. Dar šią dieną nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Todėl žmonės lankydavo kapus; nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius, – tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai.

Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Tai būdavęs paaugusių vaikų rūpestis. Ugnį parsigabendavo įdegę budę, – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Vaikai budę užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo. Išrieda tokie ugnies ratai pavakare į visas puses nuo bažnytkaimio – įspūdingas reginys! Iš naujo įkūrus krosnį atneštąją ugnimi, būdavo kepami velykiniai pyragai ir sausainiai, verdami margučiai. Užmesdavo ant malkų liaunų šakelių, – tai tam, kad vasarą po kojomis jokia gyvatė nepasipainiotų. Maža to, suslėpdavo prieverpstes ir adatas, kad rytojaus dieną, per Šv. Velykas, jų netyčia nepamačius, – tada tikrai vasarą gyvatės nesutiksi.

Prisikėlimo Šv. Mišių daugelyje Lietuvos vietų seniau žmonės laukdavo pernakt  bažnyčioje. Nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėliai, krėsdami visokius pokštus. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbėmis uniformomis. Vienas koks miklesnis vaikinukas pabūdavo kipšiuku, sargybinius erzinančiu. Žemaitijoje būta net bažnytinio lėlių teatro, vaidinančio Kristaus kančių kelią.

Džiugus išaušta šv. Velykų rytmetis; net saulė, sakoma, tekėdama šoka. O vėjo kryptis pranašaujanti būsimos vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo – kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai šiemet geriau seksis. O ant stalo jau laukia velykinės vaišės. Pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika. Juos taip vadino pagal velykinių dainų priedainį „ei, lalo“. Už gražų pagerbimą būdavo apdovanojami margučiais, sūriu ir pyragu. Iš tų margučių išrinkdavo „karalienę“. O kurių ne taip gaila – į daužynes ar ridynes.

Antrąją Velykų dieną „kiaušiniauti“ eidavo vaikai. Pirmiausia aplankydavo savo krikšto mamą ir gaudavo išsirinkti porą margučių. Kaimynai taip pat apdovanodavo skanumynais, tik reikėdavo pasakyti „prakalbą“. Kad ir tokią: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, sparnu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki!“ 

Jaunimo tos dienos pramoga – suptis sūpuoklėse. Tai irgi turėdavo užslėptą tikslą: kas aukščiau „užsimes“, to javų pasėliai aukštesni, o linai ilgesni augsią. Iš esmės tai yra similinės – panašumo – magijos pasireiškimas. Mat atrodo, kad išsūpuojama žemė, tarsi kūdikis lopšyje, – teauga, testiprėja, tebrandina derlių. Seniau dar būta papročio nuplauti savo šeimininkams rankas, vėliau tai išvirto į jaunimo išdykėlišką laistymąsi vandeniu. Paprotys galėjo kilti nusižiūrėjus į bažnytines misterijas, – kaip Poncijus Pilotas rankas nusiplauna, atidavęs Kristų teismui. Nors antra vertus, laistymasis vandeniu yra būdingas paprotys visoms pavasario darbų pradžioms. Tai tradicinis dangiškos globos ir palaimos dirvos brandinamam javui prašymas.

Didžiosios pavasario šventės trukmė – devynios dienos, visa prosenoviškoji savaitė!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close