captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Jauniškis. Teatro mašina

Ačiū mus užpuolančioms neprognozuojamoms krizėms, nes tik jų dėka mes vystomės. Žinoma, kai kurios kainuoja kraupiai, bet tik paskiri, būtent kraupūs atvejai priverčia valdžią sukrusti ir suvokti, kad kažkas ne taip, pavyzdžiui, su asocialių šeimų priežiūra. 
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.

Tada žvilgsnį – nelabai daugiau ką – meta į tą pusę beveik visi valstybės gynimo pareigūnai. O toliau viskas vystosi kaip siaubo filme, kur išlaikę pirmą dozę galime laukti antros, dvigubai kraupesnės. Tik tada galime vėl viltis, kad vėl bus, kaip sakoma, priimta domėn ir gal net paklausta, kodėl turi būti išlaikoma kokia nors valstybinė tarnyba.

Lygiai taip pat žmones veikia personos ir jų pavardės – be jų nieko nebūtų. Sakau, kad ne asmenybė, bet „persona“. Kaip senovės graikų teatre – kaukė, kuri savo išraiška ir įvaizdžiu signalizuoja publikai atitinkamas prasmes. Jei visas pasaulis vaidina, kaip sakė Shakespeare‘as, tai šiandien, savo 400-ųjų mirties metinių proga, jis dar teisesnis: dabar savo žaidimus ir pjeses kuria visi, visi tampa dramaturgais ar kaip režisieriai siūlo savo interpretacinius modelius.

Taigi, vardas taip pat tampa personos dalimi, tekstu. Kai kurios personos pačios supranta šitą žaidimą teatru ir tuo puikiai naudojasi: pasakykite, ar būtų Nerija Putinaitė plačiau žinoma kaip mokslininkė, jei nebūtų pasirinkusi rolės „varyti“ ant jau mirusio tautos poeto, kaip anksčiau – ant seniau mirusių tautos didžiavyrių?

Taigi, išsirink auką. O Krašto apsaugos pavyzdinė komunikacijos klaida sukūrė jai nuostabią reklamą: jau ėmė atrodyti, kad ministras ne tik nepaskyrė premijos, o beveik ją atėmė. Šia tema pasisakė visi – ypač tie, kurie net knygos viršelio nematė. Kaip ir atsiliepdami apie Rūtos Vanagaitės „Mūsiškius“ – ne recenzijos, o vojerizmas: neskaičiau, bet kalbu apie tą, kuris kalba apie knygą, jos irgi neskaitęs.

Tokiais atvejais paprastai iš akių išlysta esminės detalės, nes niekas nesidomi tokiu nuobodžiu dalyku kaip sistema. Knygos atveju – premijos skyrimo tvarka. Kaip skelbia nuostatai, „Patriotų premijas įsakymu skiria krašto apsaugos ministras Komisijos teikimu“. Ir čia galime dėti tašką.

Ar dvi premijos skiriamos, ar dar ir trečioji (ministerijos ir komisijos sutarimu) – jau nereikšmingos detalės. Visais atvejais komisija tik siūlo, o ministras turi teisę neskirti. Ir jis visiškai žmogiškai ir pilietiškai argumentavo, kodėl neskiria; tai yra nuostatuose įrašyta jo teisė, nes kas moka, to ir muzikos stilius.

Nors valdžios įstaigos disponuoja mūsų visų pinigais, ministerijų atveju ši „smulkmena“ paprastai negalioja, nes pinigai, mokesčių pavidalu patekę į Finansų ministerijos kišenes, liaujasi būti mūsų ir tampa „jų“. Jei Lietuvos leidėjų asociacija, sutarusi su Krašto apsaugos ministerija dėl „Patriotų“ premijos įsteigimo, bandė galvoti kitaip, tai šiemet ji gavo pamoką, kaip ir su kuo eiti obuoliauti.

Nors iš tiesų ir ji galvojo taip pat, bandydama iš ministerijos tarsi iškaulyti šiek tiek „ne savų“ lėšų savo verslui pagarsinti. Bet apie tokias įstaigų ir instancijų peripetijas kalbėti nuobodu, žurnalistai atsisako tai suprasti, penktą ir dešimtąkart vis klausdami ministro, kodėl jis neskyrė premijos. Vis dėlto šio įvykio ir kontraversiškai vertinamos personos dėka pamatėme sistemą, tiksliau – jos gabaliuką.

Jei sugrįžtume prie teatro, galime sakyti, kad ši pjesė buvo nebloga, nes teatras ir skirtas tam, kad išvystume visą mechanizmą. Mašiną, kaip sakė Shakespeare‘as.

Jei tik būtų daugiau tokių personų – gal išsiaiškintume ir kaip valstybė veikia? Nes panašių premijų netrūksta kone kiekvienoje ministerijoje, tik niekam tai neįdomu. Ar kas ims gilintis, kokia Žemės ūkio ministerijos premija skiriama amatininkams, ar teisingai buvo padalyti specialieji prizai „Rudeninio arimo konkurso“ nugalėtojams už išmestinės vagos plotį, gylį ir dugno švarumą? O kas kalbėjo apie nepaskirtas Švietimo ir mokslo ministerijos premijas mokslininkams? Juk mokslas – tai taip painu!

Istorikai seniai parašė apie Holokaustą Lietuvoje, o tik buvusios teatro kritikės Rūtos Vanagaitės pusės metų ekspedicija į egzekucijų vietas staiga visiems atvėrė akis. Nes šiai temai, t.y. plačiajai visuomenei, o ne mokslo elitui suvokti praeities nusikaltimus reikėjo būtent Vanagaitės ir jos skambių frazių. Vėl imti nagrinėti seni trafaretiniai „o jie – o mes“.

Taigi, vėl – persona, rolė. Ir kaip tokių trūksta kultūroje, kad į ją būtų atkreiptas dėmesys! Nes kas yra  kultūra, jei ne vakaras Operos teatre ar Filharmonijoje. Ką apie tokį pasakysi?

Premijos kūrėjams skiriamos kas antra diena, apdovanojimai „Nešk savo šviesą ir tikėk“ tampa panašiais į atšvaitų dalinimo akcijas. O ministras vardines stipendijas jau skiria demokratiškiau, per Kultūros tarybą. Bet kas tau domėsis, ar pavaldi institucija išdrįsta jam priešintis? O ir kas atkreips dėmesį į apdovanotuosius, jei jie – vos pradėję kurti jaunuoliai, nors pagal nuostatus turėjo jau būti įnešę „išskirtinį asmeninį indėlį į Lietuvos kultūros ir meno raidą ir sklaidą“.

Faktai neveikia, nes dar nėra vardų. Ir priešingai, – jei staiga paaiškėtų, kad, tarkime, stipendijos negavo Donatas Katkus ar – o varge! – Kristina Sabaliauskaitė? Koks šaršalas kiltų, staiga visi imtų domėtis, kas tas premijas skiria, ar dar nepaskirtas atima ir kodėl, nes atėmė kone iš jų pačių.

Kai nėra vardų, nusispjauti, kas ir kiek. Pavyzdžiui, koks skirtumas, kad mūsų visiems 17-ai didžiausių tarptautinių festivalių Kultūros ministerija išbūrė bendrą 1 200 000 eurų sumą? Kodėl tiek? Vidurio Europoje tai būtų vieno gero festivalio suma, turtingoje Vakarų ekonomikoje – koks šeštadalis.

Iš mūsų pusės žiūrint – kodėl tiek daug, jei mažiau tenka visai literatūros sričiai ir vos daugiau – dailei? Arba dar – kodėl tiek mažai visiems 17-kai svarbiausių metų festivalių, kai praeitai Dainų šventei buvo skirta beveik dvigubai daugiau, 8 mln. litų (2,31 mln. eurų)? Argumentų dėl sumos – jokių, bet ir susidomėjimo jokio.

Ar jus pačius šie skaičiai sudomino? O išverskime tai į personalijų kalbą ir dar bulvariškai: „Remigijus Merkelys vėl tratins šimtą tūkstančių!“; „Poetai pavasarį pragers 50 000 eurų.“; Teatleidžia maestro, bet – „Donatas Katkus žada muzikos garsais paleisti per 70 000!“

Skamba? Įdomu? Taigi. O kai staiga koks kaltintojas televizijoje ima ir subliūkšta – „Neminėsime vardų, bet...“ – tada niekam ir neįdomu, kas bus po to „bet“.

Savadarbių žvaigždžių epochoje, kur žymiausi yra tik dėl to, kad yra žymūs, vardai reiškia daug. Galima būtų ir kultūros žmonėms šia taisykle pasinaudoti ir surengti porą normalių skandalų, idant ir žiniasklaida susidomėtų kultūros įvykiais, ir pati valdžia staiga suprastų, kad kultūra yra šis tas daugiau nei žiovulingas pasisėdėjimas su užsienio svečiu muzikos vakare.

Tačiau čia klampu: kas pasielgia nekultūringai, automatiškai išmetamas iš kultūros sferos. Įmanomesnis kitas variantas, kuris neleistų prarasti kultūrai orumo ir priverstų apie ją kalbėti. Pavyzdžiui, po sočios vakarienės su Tarptautinio valiutos fondo svečiais premjeras nueina į Nacionalinę filharmoniją, o ten nuo scenos staiga pirmas smuikas pareiškia, kad „negrosime, nes mes solidarizuojamės su mokytojais ir skelbiame, kad mums svarbi muzikos mokyklų ateitis“, t.y. mūsų būsimi klausytojai, muzikantai ir jų lavinimas.

Teatrai atsisako vaidinti, nes taip pat solidarizuojasi su švietimiečiais ir jiems rūpi panaikinti idiotišką priėmimo į aukštąsias meno mokyklas sistemą, kur per egzaminus vaidina balai, ne žmonės. Ir taip toliau.

Staiga žiniasklaida susidomi, kas gi čia idiotiško, premjeras suklūsta: „o tai ko ministrė iki šiol tylėjo, ar jai Rusija nebus dariusi įtakos?“ Ratas užsisuka, dėmesį atkreipia laida „Dėmesio centre“, pasipila debatai televizijoje, radijuje... Bet tai mūsų dar laukia ateityje. Kol kas smuikas pripratęs paklusti dirigentui, aktorius – režisieriui, rašytojas – leidėjui, o leidėjas, kaip žinia – Krašto apsaugos ministrui.

Smulkūs feodai ir jų valdytojai yra visiškai ne posovietija, kaip kalba Putinaitė. „Vijūnėlės“ feodalas Malinauskas ne tiek jau ragavęs sovietijos. Taip elgiasi žmogaus prigimtis. Polinkis iškilti, kaip ir polinkis išlikti.

Tą puikiai demonstruoja kandidatas į JAV prezidento postą Frankas Underwoodas, kurio mechanizmo išviešinimas, t.y. serialo „Kortų namelis“ parodymas šiandien man regisi kaip didžiausias LNK žiniasklaidos grupės pilietinis aktas per visą mūsų nepriklausomybės istoriją. Kevino Spacey profesionalumas leidžia personažui suteikti ir Kreonto, ir Makbeto briaunų.

Tai žinodami, turime suprasti, kad mechanizmai žiniasklaidai yra neįdomūs. Valdžiai irgi. Įdomu atskiras varžtelis, atsuktuvas, veržlė, precedentas, byla. Valdžia teatro nemėgsta, nes ten vaidina profesionalai. O jei išaiškinsi mechanizmą, ką rytoj politikos trečiokai vaidins?

Komentaras skaitytas LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...