captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Donskis. Šiandien studentui mėginama pataikauti kaip klientui

Kodėl aukštojo mokslo situacija verčia mus apie jį vis kalbėti? Atgavus nepriklausomybę, puikiai supratome, kad vienas iš labiausiai reformuotinų dalykų yra mokykla ir, žinoma, aukštasis mokslas. Prabėgo 25 nepriklausomybės metai, kyla klausimas, kas gi įvyko.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Gerai, kad aukštasis mokslas tapo europietiškojo ir pasaulio aukštojo mokslo ir akademinio gyvenimo dalimi. Didžiulį vaidmenį suvaidino tos reformos, kurių ėmėsi tuo metu ministro Dariaus Kuolio vadovaujama Švietimo ir kultūros ministerija. Vėliau vyko dideli įvykiai, susiję su Vytauto Didžioji universitetu. Tai buvo universitetas, 1989 m. atkurtas išeivijos pasaulio lietuvių, likus metams iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Ne mažiau svarbus faktas tas, kad šiam naujai atkurtam universitetui vadovavo išeivijos rektoriai profesoriai Algirdas Avižienis ir Bronius Vaškelis. Vėliau jis tapo laisvųjų studijų, arba liberaliųjų studijų, universitetu, vieninteliu ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Ir, man atrodo, tie dalykai labai tvirtino mūsų minties, kūrybingumo trajektorijas, mūsų nepriklausomybę ir mūsų kūrybingumą globaline prasme.

Vis dėlto matome, kad sistema darėsi vis labiau prognozuojama, vis nelankstesnė, nes niekaip neradome išeities ir atsakymo į klausimą, o ką daryti, kad aukštųjų mokyklų yra per daug, kad mes neturime pakankamai resursų jas finansuoti. Apie 1995–1996 m. įvyko tai, apie ką atvirai kalbėjome kaip apie sistemos revanšą. Sistema pradėjo vienodinti tuos universitetus, kelti vienodus reikalavimus. Mano akimis, tai nususino ir sumenkino mūsų akademinį gyvenimą.

Dėl europinių programų įvyko labai rimtų poslinkių. Studentų mainai labai internacionalizavo Lietuvos akademinį gyvenimą – turime daug užsienio studentų, lietuviai studijuoja visame pasaulyje. Ir tai, kad šiandien Lietuvoje savo universitete galiu turėti tarptautines studentų grupes, yra labai didelis dalykas. Kokiais 1998 m. atrodė, jog man būtina dėstyti Švedijoje arba Amerikoje, kad galėčiau iš tikrųjų mėgautis tarptautiniu akademiniu gyvenimu, o šiandien tai tampa gyvenimo kasdienybe. Šie dalykai man kelia didelį optimizmą.

Bet nerimą kelia faktas, kad iki šiol neradome atsakymų į klausimus, kiek Lietuvoje turėtų būti universitetų, kokie yra strateginiai mūsų poreikiai, ką daryti su humanitariniais mokslais, kurie nei labai pelningi, nei garantuoja saugią ateitį. Mano manymu, viena iš problemų, kuri mus ištiko, – neuždirbti europiniai pinigai. Dėl jų prasidėjo batalijos tarp universitetų. O Švietimo ir mokslo ministerija, dėl europinių pinigų, tapo ypač svarbia institucija. Jų skirstymas deformavo mūsų rektorių ir aukštųjų mokyklų profesūros santykius. Maskuojamas faktas, kad vyko ir tebevyksta arši universitetų kova dėl europinių pinigų, ypač dabar, kai Lietuva jau laikoma normalia europietiška valstybe, o europinių lėšų mažėja. Dėl likučio vis dar vyksta įnirtingos kovos.

Kita problema ta, kad verslas, aukštasis mokslas ir politikai iki šiol nerado bendros kalbos. Ties trys banginiai, ant kurių laikosi Lietuvos ateitis, šie trys dėmenys tiesiog nesusikalba. Verslas tarsi mėgina vadovauti, tačiau jokių strateginių atsakymų ar horizontų pats nebrėžia. Aukštasis mokslas sutrikęs, elgiasi konformistiškai. Politinė klasė taip pat neturi jokių ypatingų scenarijų.

Reformos mus veda į britišką scenarijų – mėginama kurti verslą iš universitetinio gyvenimo. Lietuvoje tai tikrai neduos nieko gero, kaip nieko gero nedavė ir Suomijoje. Mėginama sukurti tokį valdymo modelį, kai universitetas virsta vos ne korporacija arba verslo įmone, bet tokie modeliai gali suveikti JAV arba Didžiojoje Britanijoje, kur verslas šimtmečius atliko visai kitokį vaidmenį ir buvo glaudžiai susijęs su mokslu ir kultūra. O tose šalyse, kurios laikėsi prancūziško modelio, visa tai sukelia tik šoką ir painiavą. Lietuvoje irgi taip pat atsitiko, todėl įtampa tebetvyro ir, kuo greičiau mes pradėsime atvirus debatus tarp studentų, profesorių, kuo mažiau tikėsimės, kad darbdaviai arba vien tik vyriausybė spręs mūsų problemas, tuo bus geriau. Turime įveikti susvetimėjimą universitetuose.

Šiandien studentui mėginama pataikauti kaip klientui, tačiau visiškai nemezgami pagarbūs akademiniai saitai. Skiriama labai daug nepelnyto dėmesio aktyvistams ir įvairioms atstovybėms. Jos turi būti, aš tikrai ne prieš jas, tačiau geri studentai, kurie rimtai studijuoja ir pasirenka universitetą, kaip bendruomenę, man yra svarbesni už tuos, kurie tampa politiškai svarbiais rektoratui arba profesūrai.

Lygiai taip pat man nėra aišku, ar galima pasikliauti mechaniškais universitetų jungimais, apie kuriuos šiandien kalbame. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, po Pirmojo pasaulinio karo, 1922 m., buvo įkurtas Lietuvos universitetas (gana greitai minėsime jo 100 metų sukaktį). Netekus Vilniaus, Lietuvai labai reikėjo savo universiteto, jis buvo įkurtas Kaune. Vėliau, 1930 m., minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį, Lietuvos universitetas buvo pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu. Girdime kalbas, kad 2022 m. reikia atgaivinti Lietuvos universitetą, jungiant buvusius VDU fakultetus: Inžinerinį, kuris šiandien yra Kauno technologijos universitetas (KTU), ir Medicinos fakultetą, kuris šiandien yra savarankiškas Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU).

Man nerimą kelia mėginimas peržaisti istoriją arba netgi ją klastoti dėl labai žemiškų ir vienadienių sumetimų. Apie tai turime kalbėti atvirai, labiau gerbti savo akademinę praeitį ir labiau įsipareigoti savo akademiniams idealams. Atsakymai slypi ne verslo forumuose, netgi ne vyriausybės kabinetuose, o pokalbiuose, kurie šiandien vyksta auditorijose tarp dėstytojų ir studentų.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close