captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Vainienė. Vardan ko pinigai už dyką?

Praėjęs ketvirtadienis įeis euro istorijon kaip diena, kai pinigai tapo nemokami. Europos centrinis bankas nustatė nulinę bazinę palūkanų normą, taigi nuo šiol centrinis bankas skolins komerciniams bankams visiškai nemokamai. Nuo 1999 metų sausio 1 dienos, kai buvo įvestas euras, bazinės palūkanų normos buvo 3 procentai, tais pačiais metais buvo kiek sumažintos, kitais metais truputį pakeltos. Nuo 2000 metų vidurio iki 2008 metų rudenio Europos centrinis bankas apskritai nefiksavo bazinių palūkanų. Palūkanų normos buvo kintamos, jos svyravo tarp 4 ir 2 procentų. Per krizę 2008 metais buvo sugrįžta prie bazinių palūkanų fiksavimo, 2008 metų spalį jos buvo nustatytos 3,75 procento, ir nuo tada tik mažintos, mažintos ir mažintos. Ir štai, voila, komunizmas – pinigai už dyką!
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Pinigais už dyką Europos centrinis bankas siekia stimuliuoti infliaciją, mat šioji niekaip nepasiekia pageidaujamos 2 procentų normos. Kodėl Europos centrinis bankas nori, kad euro zonoje būtų 2, o ne pavyzdžiui, pusantro ar 3 procentų infliacija, arba kad infliacijos visai nebūtų – dorai niekas jums neatsakys. Sklando gandai, kad nustatant infliacijos tikslą, argumentai nebuvo itin moksliški. Vienas procentas – „labai mažai“ (mes gi žinome, kaip valstybei patinka infliacija, nes jos dėka lengviau renka mokesčius). Trys procentai – gal kiek ir daugoka. Štai taip ir radosi tie „stebuklingi“ 2 procentai, kurie neva tai yra naudingiausi ekonomikai. Beje, skirtingos šalys ir anksčiau, ir dabar nustatinėjo įvairias infliacijos normas, kurias nori pasiekti gamindamos pinigus, ir tai tik byloja, kad „sveikas“ infliacijos dydis yra iš palubinsko trauktas.

Jau ir pats Europos centrinis bankas nervinasi dėl infliacijos rodiklio. Jis skaičiuoja bazinę infliaciją, kurioje yra eliminuojamos labiausiai kintančios, dabar krentančios energijos kainos. Jau sukūrė ir super-bazinės infliacijos rodiklį, kuris sulaukė ironijos, kad nuo šiol ECB orientuosis tik į kilimų, siurblių ir puodelio kavos kainas. Nežinia, kiek dar veidrodžių reikės pakeisti, kad įsitikintų, kad esmė tai ne jame.

Europos centrinis bankas nemokamai duoda pinigų komerciniams bankams, kad šie juos pigiau skolintų įmonėms, o šios plėtotų verslus ir taip užsikurtų ekonomikos variklis. Pastaraisiais metais mažos, nuliui artimos, bazinės palūkanos nebesuveikė taip, kaip anksčiau. Todėl Europos centrinis bankas pats perka vyriausybių obligacijas, kad tik papildomi pinigai greičiau patektų į ekonomiką. Tą pačią istorinę kovo 10 dieną Europos centrinis bankas padidino sumas pinigų, kurie skiriami šiam tikslui ir nuo šiol jau skolins ne tik komerciniams bankams, vyriausybėms, bet ir aukštus reitingus turinčioms bendrovėms. Jau nebe 60, o 80 milijardų eurų kas mėnesį pateks į euro zoną. Verta paminėti, kad ši suma maždaug lygi Lietuvos dviejų metų BVP. Dar verta paminėti, kad euro istorijoje tai daroma pirmą kartą.

Euro zonai kas mėnesį – po dvi Lietuvas pinigų – dar ne viskas. Nuo balandžio startuos net 4 naujos ECB skolinimo programos, skolinančios net už neigiamas palūkanas, ir visa tai – dėl tos pačios 2 procentų infliacijos. Infliacija yra tas dievas, kuriam meldžiasi visos valdžios. ECB viceprezidentas nekukliai ją sulygina su ekonomikos augimu. Bet infliacija nėra ekonomikos augimas. Ir netgi nėra jos generatorius. Tai yra pigus būdas užganėdinti besotes valdžias. Infliacijos mitas gajus, jį saugo galingos valdiškos konstrukcijos, palaikomos suinteresuotų grupių. Taigi, pinigų fronte nieko naujo, ir, deja, nieko gero.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...