captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Šitos nelaimės Amerika nusipelnė

Tie, kurie šnypščia, dūsauja ir varto išsprogintas akis, kalbėdami apie Donaldą Trumpą, dažnai pamiršta arba nenori matyti, kad jis tiesiog puikiai atliepia šiuolaikinės pramogų visuomenės lūkesčius ir madas – paklausą rinkėjų minios, kuri ir Lietuvoje, ir JAV murkdosi tame pačiame informaciniame mėšlyne, priskretusi prie bukinančių TV ekranų ir persunkta vulgarios, paikos, juokdariškos TV kultūros.
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Šiuo atžvilgiu D. Trumpas tėra natūraliai susiklosčiusios demokratinės paklausos produktas, o ne kažkoks demonas svetimkūnis, užsimojęs prieš politiškai išprususią ir racionaliai besirenkančią (kurgi ne, pasvajokite) visuomenę su jos visai ne „trumpine“ (sėkmės apgaudinėjant save) demokratija. D. Trumpo – kaip ir Rolando Pakso Lietuvoje – fenomenas yra ne tiek didžiųjų politinių problemų priežastis (žinoma, jų bus, jei jis taps respublikonų kandidatu), kiek padarinys.

Daugelis tų problemų priklauso politinės komunikacijos (televizinės kultūros projekcija į politiką), politinės filosofijos (demokratijos ydos, kartais užgožiančios jos privalumus) ir partijų politikos (respublikonų bėdos ir demokratų Barackas Obama) sritims. Visko čia neišnarpliosime, tad apsiribokime D. Trumpui palankiomis politinės komunikacijos tendencijomis.

Tikrai ne Daktaras Blogis

Penkiose JAV valstijose – Floridoje, Ohajuje, Ilinojuje, Misūryje ir Šiaurės Karolinoje – antradienį vykstantys prezidento rinkimų kampanijos balsavimai turėtų parodyti, ar respublikonų partija yra pajėgi sustabdyti Donaldą Trumpą. Pastarosiomis dienomis Amerikos konservatoriai ir respublikonų isteblišmentas negailėjo nei pinigų, nei retorikos, stengdamiesi apkartinti jam gyvenimą. Tačiau jų pastangos greičiausiai bus bergždžios.

Tiesa, praėjusį šeštadienį D. Trumpas smagiai prapylė pirminius balsavimus Vašingtone ir Vajominge. Vašingtone jį kone trigubai pralenkė ir Marco Rubio (37,3 proc.), ir Johnas Kasichas (35,5 proc.). Tuo metu Vajomingo valstijoje D. Trumpą visiškai sutriuškino Tedas Cruzas, gavęs 66,3 proc. balsų (D. Trumpas liko trečias, surinkęs viso labo 7,2 proc.). Tačiau šios D. Trumpo varžovų pergalės, palyginti su antradienio iššūkiais, yra nelabai reikšmingos.

Rinkimai Floridoje ir Ohajuje – itin svarbūs, nes šios dvi valstijos yra winner-takes-all: nugalėtojas jose „pasiima” visus delegatus, kurių gauna atitinkamai 99 ir 66. Šiuo metu D. Trumpas savo delegatų jau turi net 465, T. Cruzas – 372, M. Rubio – 164. Jei D. Trumpas antradienį laimėtų tik dviejose minėtose valstijose, jis vis tiek įveiktų pusiaukelę iki nominacijai būtinų 1237 delegatų ir gerokai padidintų savo atotrūkį nuo T. Cruzo.

Net jei antradienį D. Trumpui seksis prastai, šansų jį pasivyti T. Cruzas turės nedaug (ką ir kalbėti apie M. Rubio). Mat nuo balandžio pirminiai rinkimai vyks valstijose, kurios vertinamos kaip „trumpinės”. Maža to, po kovo 15-osios pirminių rinkimų rezultatai daugelyje valstijų bus skaičiuojami ne winner-takes-all, kaip Floridoje ir Ohajuje, o proporciniu principu. Tai reikš, kad, net ir užleisdamas kurioje nors valstijoje pirmą vietą varžovui, D. Trumpas vis tiek auginsis savo delegatų skaičių, sparčiai artėdamas prie 1237.

Tad kol kas sunku įsivaizduoti scenarijų, pagal kurį D. Trumpas nelaimi nominacijai reikalingų balsų. Šitai suvokiantys ir išeičių ieškantys respublikonai – akivaizdžiai sutrikę, nes, neparėmę D. Trumpo kaip pirminių rinkimų nugalėtojo, jie rizikuos partijos skilimu ir trečia iš eilės nesėkme prezidento rinkimuose. O jei nusilenks D. Trumpui, tai neteks daugelio idėjinių konservatorių ir nuosaikių dešiniųjų balsų, kas irgi nepasitarnaus sėkmei būsimoje kovoje su demokratų kandidatu.

Atrodo, kad situacija – be išeities. Žinoma, jei respublikonai išties labai stengsis, D. Trumpo šansai vis dar gali nebūti tokie bemaž šimtaprocentiniai, kokius juos verčia matyti bendra tendencija. Neapleidžia ir blėstanti, bet graži viltis, kad brandžiausios pasaulio demokratijos dešinieji sugebės atskirti pelus nuo grūdų. Juk antai T. Cruzas, kitaip nei D. Trumpas, yra panašus į prezidentą, o ne į girtą piratų bocmaną, supainiojusį privemtą knaipę su pasaulio sostinės rotuše.

Vis dėlto rusenantį optimizmą, kurį maitina naivus ir dažniausiai nuviliantis tikėjimas visuomenės sveiku protu ir išmintimi, aptemdo mintis apie priežastis, lėmusias dabartinę rinkimų JAV būklę. Mat daug kam nepagrįstai dingojasi, jog susiklosčiusi situacija tėra kažin koks nelaimingas įvykis, atsitiktinumas ar laikinas „nesistemis” nuokrypis. Kad į amžinai šviesų, gražų pasaulį įsiveržė Daktaras Blogis, kurio čia neturi būti ir kurį Austinas Powersas – liberali ir gera visuomenė – tuoj sutriuškins ir išvarys. Deja, kaip sakyta straipsnio pradžioje, viskas yra ne taip, ir D. Trumpas – anaiptol ne svetimkūnis, o saviškis.

Tyliosios daugumos herojus

D. Trumpas yra pramoginis TV personažas – neturintis nei įsitikinimų, nei principų, nei politinės pasaulėžiūros aktorius, vaidinantis masiniam žiūrovui sukurtame politiniame spektaklyje. Ne tik tai, kaip jis kalba, bet ir tai, ką jis sako, tėra gerai atliktas „paprasto vyruko, kaip tu ir aš“ vaidmuo, skirtas vadinamajai tyliajai daugumai. Tylioji dauguma, savo ruožtu, tyli ne todėl, kad yra kukli ir daug mąsto, o todėl, kad neturi nei ką pasakyti, nei kuo galvoti.

Tokiems reikia ne idėjų – jos verčia mąstyti, o tylioji dauguma mąstytuvų neturi arba nemoka jais naudotis – bet pramoginių šūkių, sukeliančių emocijas. Kaip rašo komunikacijos teoretikas Neilas Postmanas, net puikius kalbėjimo įgūdžius turintį protingą žmogų, išmanantį politiką, televizinė žiniasklaida parklupdo ant kelių, nes reikalauja iš jo vaidybos, o ne idėjų. Televizija, kaip ir D. Trumpas, siekia aplodismentų, o ne mąstymo ir išmanymo.

„Viso to padarinys yra tai, kad amerikiečiai tapo geriausiai linksminama ir, ko gero, mažiausiai išmanančia Vakarų pasaulio tauta“, – rašo N. Postmanas. Ši išvada, padaryta prieš ketvirtį amžiaus, gali paaiškinti D. Trumpo sėkmę. Kaip ir jos tęsinys: „Sakydamas, kad TV šou linksmina, užima, bet neinformuoja tikrąja to žodžio prasme, turiu galvoje ne tik tai, kad mes nebegauname tikros informacijos, bet pirmiausiai tai, kad nebesuvokiame, ką reiškia būti gerai informuotiems. Neišmanymas yra pataisomas dalykas. Bet ką daryti, jei savo neišmanymą imame laikyti išmanymu?“

Balsuoti už D. Trumpą. Kuris, tiesa, yra nenuoseklus ir nuolat pats sau prieštarauja. Bet televizinei visuomenei nuoseklumas tiesiog nerūpi. N. Postmano teigimu, ši aplinkybė jam krito į akis tikrinant studentų rašinius. Jis sako studentui: vienoje pastraipoje tvirtini vienaip, o kitoje pastraipoje – atvirkščiai. Tai kuris tavo tvirtinimas teisingas? Šis klausimas studentą nustebina ne mažiau, nei Postmaną nustebina jo atsakymas: „Žinau, kad tas anam prieštarauja, bet tas juk yra parašyta štai čia, o anas yra parašyta ten“.

Kaip šis buvęs studentas, kuriam dabar turbūt yra beveik 50 metų, gali įžvelgti D. Trumpo nenuoseklumą? Negali ir neįžvelgia. Jam tai neįdomu, jo tai neveža. Todėl D. Trumpas gali kiek tik nori kalbėti vėjus, keisti požiūrį, prieštarauti pats sau – jo rinkėjas to nė nepastebi, nes jis tiesiog žiūri teliką ir dėl tokių niekų nesiparina.

Postmano žodžiais tariant, televiziniame konteksto nebuvimo kontekste prieštaringumas paprasčiausiai išnyksta. Kam apskritai rūpi, ką kuris nors politikas sakė dabar ir ką jis sakė tada? Prisiminti, kas ką sakė, būtų viso labo pasenusių naujienų atgaminimas. Tai nieko nejaudina, nelinksmina ir nedomina. Tame nėra jokios pramogos. Tegul prasmenga skradžiai žemę visi tie JAV konservatorių leidiniai, kasdien publikuojantys straipsnius su D. Trumpo kritika. Juolab kad tikrasis D. Trumpo rinkėjas yra ne skaitytojas, o žiūrovas.

Kaip ir kadaise Lietuvoje – R. Pakso, laimėjusio 2002/2003 metų prezidento rinkimus ne tiek rašytinėmis ir sakytinėmis idėjomis, kiek televizinėmis emocijomis ir skraidančio supermeno įvaizdžiu.

Ir vienas, ir kitas pelnė populiarumą rinkdami protesto balsus. Abu jie savo karingą retoriką nukreipė prieš politinį isteblišmentą, kurį R. Paksas ir jo šalininkai vadindavo supuvusiu elitu. Intelektinė šių dviejų kandidatų į prezidentus trauka taip pat turi nemažai panašumų. Abiejų požiūris į Putino Rusiją – ko gero, palankesnis Rusijai nei Vakarams. Lieka tikėtis, kad prie išvardytų paralelių neprisidės ir pergalė prezidento rinkimuose.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...