captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Apie Amerikos demokratijos esmę

Galvojant apie atkurtą Lietuvos demokratinę respubliką, mintys norom nenorom sugrįžta į kitą demokratinę šalį, niekada nepripažinusią Lietuvos prievartinio įjungimo į Sovietų Sąjungą ir per paskutiniuosius 150 metų tapusią antrąją tėvyne beveik milijonui lietuvių.
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Kalbame, žinoma, apie Ameriką, kurios unikalios demokratijos ypatumai jau XIX-iojo šimtmečio pirmoje pusėje sudomino Prancūzijos intelektualą, aristokratą Alexis de Tocqueville. Kaip tik į jį dėmesį šiomis dienomis ir atkreipė Jungtinių Valstijų spauda – konkrečiai svetainės „American Conservative“ bendradarbis, istorikas ir teologas Johnas D. Wilsey`is.

Atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas 1831 m. pavasarį ir, važinėdamas po kraštą, Amerikoje praleidęs 9 mėnesius, Alexis de Tocqueville, grįžęs į Prancūziją, 1835 m. paskelbė pirmą, o 1840 m. antrą tomą knygos, pavadintos „Demokratija Amerikoje“ ir tapusios Vakarų pasaulio politiologijos klasika.

Joje pirmą kartą liberalaus Europos aristokrato akimis pavaizduota Jungtinių Amerikos Valstijų tikrovė.

„Esu įsitikinęs, – rašė Tocqueville`is, – kad pati palankiausia geografinė padėtis ir netgi patys geriausi įstatymai negali išsaugoti valstybės sandaros, jeigu tos sandaros nepalaiko tos šalies žmonių papročiai. Kita vertus, tie papročiai gali, atsverdami pačias nepalankiausias sąlygas ir blogiausius įstatymus, išpešti kažkiek iš jų gero“.  

Anot Tocqueville`io,  jo knygos „pagrindinis tikslas ir yra išryškinti, kokią didelę įtaką amerikiečių praktinė patirtis, įpročiai, nusistatymai – trumpai sakant, amerikiečių būdas, – turi jų, amerikiečių, institucijų išlaikymui“.

Tocqueville`is priėjo išvadą, kad pamatinė amerikietiškosios demokratijos sėkmės priežastis buvo jos žmonių būdas arba „manieros“. Tuo jis turėjo omenyje amerikiečių vertybinius įsitikinimus, jų bendrą „mąstymo charakterį, visą jų moralinę ir intelektualinę būklę“.

 Tačiau „demokratija“ – daug daugiau negu tik žmonių išsirenkama valdžia.

Pasak Tocqueville`io, demokratiją suprasti reikia kur kas plačiau – tai tiesiog žmonių būklės lygybė, feodalinių hierarchinių socialinių struktūrų su savo toli siekiančiomis visuomeninėmis ir politinėmis pasekmėmis nebuvimas.

Tai viena. O antra, demokratija, Tocqueville`io nuomone, ne vien tik besąlyginis gėris. Greičiau jau tikrovė ta, kad demokratija linkusi išsigimti į daugumos tironiją, kadangi padėties lygybė visuomenėje skatina žmonėse per didelį  polinkį į individualizmą.

Toks individualizmas verčia žmones per daug susitelkti į save pačius, nebevertinti pilietinių pareigų ir lenkia visą dėmesį skirti tik privatiems interesams.

To rezultatas – žmonių pilietinis aptingimas, nebesidomėjimas vietos (miesto, miestelio, rajono) reikalais, pasitenkinimas politikos nacionalizacija, valdymo centralizacija. Taip žmonės išmoksta mylėti tik save ir nustoja mylėti vieni kitus.

Laimei, demokratinį despotizmą Amerikoje stabdo vien tik šiai šaliai būdingas įprotis savanoriškai jungtis į vietos bendrijas, tarp jų – kažką gyvenime taisyti, reformuoti siekiančios organizacijos, piliečių draugijos ir visų pirma parapijos, bažnyčios.

Šis kultūrinis ir politinis polinkis, šis įpratimas vietos bendruomenėje įvairialypiai susiorganizuoti ir pasirodė esantis fundamentali sąlyga amerikiečių politinei ir asmeninei laisvei išsaugoti.

Tai, pasak istoriko Johno D. Wilsey`io, ir buvo Tocqueville`iui išskirtinis bei pamatinis Amerikos visuomenės bruožas.

„Kad nemanytume, jog šalia šito idiliško JAV paveikslo prieš Pilietinį karą  jokio kito neatsirado, – tęsia istorikas, – prisiminkime, jog 10 metų po Tokvilio Ameriką aplankė jau pasaulyje išgarsėjęs rašytojas Charles`as Dickensas, ir jis sužavėtas nebuvo.

Laiške vienam savo draugui jis 1842 m. rašė, kad „tai ne mano svajonių respublika“ ir kad „aš Tavęs nepasmerkčiau metams gyventi šioje Atlanto pusėje, už bet kokius pinigus“.  

Dickensas pasipiktino būdu, kuriuo amerikiečiai norėjo pasipelnyti iš jo, garsaus rašytojo, vizito į Ameriką. Šlykštus jam pasirodė ir amerikiečių įprotis spjaudytis tabaku. Vašingtoną jis pavadino „tabakinių spjaudalų sostine“.

Kita vertus, ir Tocqueville`is nebuvo Amerikos atžvilgiu visiškai nekritiškas. Pvz., jis pastebėjo, kad amerikiečiai aistringiau vaikosi turtų, labiau siekia „daryti pinigus“ nei bet kokia kita jam pažįstama visuomenė.

Taigi, nors apskritai Tocqueville`is Ameriką gyrė, tačiau atidus įsiskaitymas į jo knygą kartu su kitais to meto Ameriką aprašančiais dokumentais pateikia mums tikrai sudėtingą amerikietiškosios tikrovės portretą, - rašo Johnas D. Wilsey`is.

Istorikas pabrėžia dar vieną momentą, būtent, religinį. Anot Tocqueville`io, amerikiečių visuomenė stipriai persiėmusi krikščioniška morale, o krikščioniškasis tikėjimas veikia ir formuoja amerikiečių būdą.

Paties Tocqueville`io žodžiais, „Jungtinėse Valstijose religija turi mažai įtakos įstatymams, taip pat ir viešosios nuomonės smulkmenoms, tačiau ji vadovauja bendruomenės elgesio stiliui ir, reguliuodama šeimos gyvenimą, tuo pačiu reguliuoja ir valstybę“.   

Be to, Tocqueville`is pastebėjo ir tai, jog patys amerikiečiai tiki, kad religija jų respublikai yra būtina.

Taigi, daugiau nei geografija, įstatymai ar bet kas kita, religinio tikėjimo palaikomas amerikiečių charakteris, jų manieros ir papročiai sudaro Amerikos didybės pagrindą ir vienintelį būdą išsaugoti šalies laisvę.

Tai, pasak Johno D. Wilsey`io straipsnio žurnale „American Conservative, ir yra pagrindinė Tokvilio įžvalga į Amerikos demokratijos specifiką.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...