captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Terorizmą sunku įveikti visiškai

Kaip sekasi Vakarų valstybių ir jas palaikančių kitų jėgų kova su islamiškuoju terorizmu? Šiuo klausimu išmanančiųjų nuomonės skiriasi. Anot vienų, grupuotės „Islamo valstybė“ dienos suskaičiuotos. Tačiau kiti teigia, kad ji niekada nebuvo tokia stipri kaip dabar. Kurie arčiau tiesos? 
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Pirmiesiems atstovauja britų spaudai dažnai iš Artimųjų Rytų pranešinėjantis, daugelio knygų autorius, airių žurnalistas Patrickas Cockburnas.

Paskutiniame kas dvi savaites pasirodančio leidinio „London Review of Books“ (Londono knygų apžvalga) numeryje P. Cockburnas rašo, kad nors „Pentagonas, Irako valdžia bei kurdai ir išpučia savo pasiektas pergales prieš „Islamo valstybę“, šioji vis dėlto patyrė sunkius nuostolius ir nuo to laiko, kai prarado saitus su Turkija, ji nuo aplinkinio pasaulio daugmaž atkirsta.

Bombardavimų ir blokados spaudžiamo „Islamo valstybės“ kalifato ūkis ir organizacija ima aižėti. Tokį įspūdį perteikia bent jau tie žmonės, kuriems vasario pradžioje pavyko pabėgti iš Mosulo į kurdų valdomą teritoriją.

Jų kelionė nebuvo lengva, kadangi „Islamo valstybė“ draudžia iš kalifato išvykti – ji nenori masinio egzodo. Pabėgėliai praneša, kad „Islamo valstybė“ mėgina vis griežtesnėmis priemonėmis įgyvendinti savo įsakus ir religinius įstatymus“.

Iš to ir gali susidaryti įspūdis, kad ši teroristų grupuotė stiprėja. Tačiau Jungtinių Valstijų nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikas Scottas Stewartas rašo, kad nors vieni teigia, jog „Islamo valstybei“ artėja paskutinioji, o kiti, kad ji niekada nebuvo tokia stipri kaip šiandien, iš tiesų „nė vienas iš šių dviejų „Islamo valstybės“ įvertinimų nėra tikslus.

Taip, koalicijos oro antpuoliai ir koordinuoti dalinių judesiai Irako ir Sirijos sausumoje sumažino teroristų kovotojų skaičių, jų finansinius resursus, įrangą, ginkluotę ir kontroliuojamą teritoriją. Tačiau reikės dar daug laiko, kol „Islamo valstybė“ bus galutinai įveikta“, – įsitikinęs Scottas Stewartas ir paskui aiškina, kodėl.

Esmė ta, kad „kovingai nusiteikusi organizacija gali imtis įvairaus laipsnio karinių akcijų – nuo žemo lygio terorizmo per atskirų asmenų ar mažų grupių atliekamus partizaninius veiksmus iki aukštesnio lygio hibridinių ir įprastinių manevrų karo. 

O kautis įprastinio karo mūšyje reikia kur kas daugiau išteklių negu rengti partizanines „smok ir bėk“ tipo atakas. Užuot sutelkusi vyrus ir išteklius, reikalingus vienam dideliam įprastinio karo mūšiui, teroristų grupė gali juos tausoti ir tada išdėstyti dalimis per ilgesnį laiko tarpą ištęstam partizaniniam karui vykdyti.

O teroro išpuoliai reikalauja dar mažiau resursų nei partizanų ar suklilėlių kovos. Matėme šios taisyklės patvirtinimą praktikoje 2003 m. invazijos į Iraką įkandin, kai po paviršutiniško gynimosi Saddamas Husseinas savo ginkluotosioms pajėgoms įsakė skirstytis ir imtis neįprastinės kovos veiksmų užuot bandžius tiesiogiai atremti daug didesnę Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų koalicijos partnerių smogiamąją galią.

Tada jau buvo aišku, kad Saddamas valdžią Irake prarado ir todėl buvo silpnesnis įprastiniu kariniu požiūriu. Tačiau jo pajėgos vis tiek kėlė rimtą neįprastinio karo ir teroristinių išpuolių pavojų. Jau nuo 2004 m. sunitų sukilėliai buvo perėmę Faludžą ir Ramadį, kėlė grėsmę ir pačiam Bagdadui, o sukilėlių gretoms plečiantis, Irako nacionalistinis pasipriešinimas įgavo vis didesnį džihadistinį pobūdį.

Paprastai terorizmas yra ginklas, kurį silpnesnioji pusė naudoja prieš stipresnį karinį oponentą. Galime tikėtis, kad mažėjant grupės „Islamo valstybė“ pajėgumui vesti įprastinį ar net platesnį partizaninį karą, ji vis labiau rinksis mažesnius partizaninius išpuolius ir teroro veiksmus kaip savo operacijos priemones.

Toks pokytis įgalins grupuotę išlikti grėsminga ilgai po to, kai ji jau įveikta karo lauke ir nebetekusi daugumos savo dabar kontroliuojamų teritorijų.

Irako sukilėliams praradus Ramadį 2006-aisiais, reikėjo dar dešimčių tūkstančių sausumoje išsidėsčiusių JAV karių kelerius metus trukusio nuolatinio spaudimo, kad sukilėliai būtų reikšmingai susilpninti.

Todėl ir dabar tam, kad „Islamo valstybė“ būtų galutinai parklupdyta,  reikės dar daug metų truksiančių pastangų  ne tik Irake bei Sirijoje, bet ir kitur Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje bei Pietų Azijoje.

Net jeigu karinga grupė smarkiai pažeista, tai jeigu tik nutraukiamas nuolatinis jai taikomas spaudimas ir grupei suteikiama operacinės erdvės persigrupuoti, ji gali sugrįžti sustiprėjusi ir tapti dar pavojingesnė.

Aišku, negalima visiškai išnaikinti „Islamo valstybės“ ar kitų džihadistinių grupuočių tol, kol dar gyvuoja ir pasekėjų pritraukia  jų ideologija. Tačiau visą laiką reikia taikyti ir sunkų bei nuolatinį fizinį spaudimą prieš jas iki tol, kada jos galutinai pralaimės jų gyvybę palaikančias ideologines kovas“, – baigia savo straipsnį amerikiečių nevyriausybinio tyrimo instituto „Stratfor“ tinklalapyje analitikas Scottas Stewartas. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...