captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Eidintas: Lietuvos istorija daug kartų grąžino A. E. Senną namo

Nebėra mano mokytojo... Amerikietis, bet toks visą laiką artimas, savo darbais turtinęs ir mokęs mus, Lietuvos istorikus (o pas jį stažavosi Raimundas Lopata, Vytautas Žalys, Egidijus Aleksandravičius, Violeta Motulaitė, žurnalistai Rimvydas Valatka, Gintautas Alksninis ir t.t.), visi mokėmės originalaus požiūrio į praeities ir esamuosius įvykius. Savaime savo darbais mokė rašyti aiškiai, prieinamai, nuosekliai dėstyti tai, kas jau pribrendo, apginti savo išvadas.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Tėvas – šveicaras, mama – Marija Vedlugaitė iš Raudondvario. Kai pirmąkart su juo nuvykome prie pilies bokšto, atsirėmė ranka ir, lyg nematomos srovės paveiktas, su ašaromis akyse sulinko prie mūro – jo senelis čia dirbo ūkvedžiu. Gal šita nematoma dvasios sąsaja neleido jam trauktis pernelyg toli nuo Lietuvos istorijos tematikos, vis atsinaujindama? Nes po to atvykdavo į Lietuvą jau nebe vienas, o su žmona Lavan, paskui – su vaikais, o paskutiniais metais ir su anūkais. Norėjo jiems parodyti Lietuvą. Istoriko karjeros pradžioje rašė apie Čiurlionį ir Basanavičių, rašė apie Vilniaus klausimą, retkarčiais lankėsi Lietuvoje ir sovietmečiu, ir po Sąjūdžio atsiradimo. Ir staiga JAV pasipylė naujosios mūsų istorijos tyrimai – apie sąjūdžio pirmąjį pusmetį knygoje „Bundanti Lietuva“, apie Gorbačiovo vizitą į Lietuvą „Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“, apie 1940 metų įvykius „Revoliucija iš viršaus.“ Atsitiko netikėtas dalykas – A. E. Senn rašo naujausią Lietuvos istoriją!

Gerai, kad pats suspėjo aprašyti savo ryšius su Lietuva jautrioje, apibendrinančioje jo ir jo šeimos istoriją knygutėje, apžvelgęs ir savo atliktus darbus nuo Šveicarijos iki Amerikos, Kauno ir Vilniaus.

Gyveno meile Lietuvos istorijai, jos politikams ir politinei istorijai ir tos meilės neslėpė – o juk galėjo likti ir prie kitos tematikos, bet ne. Vis atvykdamas dėstė Kauno universitete, sumanymai sekė sumanymus. Ne kartą pastebėjo – archyvai sako viena, bet žiūrėk, ką sako interviu Vincas Krėvė, Vaclovas Sidzikauskas, kiti žymūs lietuviai, iš kurių jis ėmė interviu Amerikoje. Pastebėjo daug dalykų, kurių mes patys nepamatydavome, pabrėždavo reiškinius, kurių nevertindavome ar neįvertindavome.

Už daugelį mūsų buvo 20–30 metų jaunesnis, bet niekuomet to nepajutome, turėjo apie ką kalbėtis su įvairiausių kartų istorikais ir žurnalistais, meno žmonėmis. Ir štai, nebetekome vieno įdomiausių pašnekovų, dėstytojo ir vieno iš produktyviausių XX amžiaus Lietuvos istorijos tyrinėtojo.

Mūsų pažinties pradžioje kartais piktindavosi, kad „Amerikos lietuviai laiko mane lietuviu. Aš tik moku kalbėti lietuviškai, bet aš esu amerikietis“. Tai dėl to, kad ne su visomis nuomonėmis sutikdavo, visuomet turėjo savąją ir jos laikydavosi. O vėliau tai jau nebuvo taip svarbu.

Tėvų emigracija į JAV nulėmė tai, kad jis gimė Amerikoje 1932 m. Lietuvos istorija daug kartų grąžino jį namo ir dėsningai pavertė Lietuvos istoriku iki pat mirties valandos.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close