captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Apie pagarbą moteriai tautinėse tradicijose

Kovo 8-sios dienos kalendoriaus lapelyje įrašyta tarptautinė Moters diena. Kodėl ji taip plačiai pažymima ir kodėl nėra Vyrų dienos? Beje, kalendoriuje ši minėtina diena atsirado prieš šimtą metų – ji susijusi su darbininkių teisių judėjimu, prasidėjusiu Vokietijoje. Lietuvoje ši diena tapo žinoma, kai rašytoja ir visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė prakalbo apie moterų pilietines teises. 
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Moteris – gyvybės nešėja, o tai labai daug ką pasako. Dievas ir gamta ją sukūrė tobulai: iš grožio ir išminties. Tačiau žmonių visuomenė, vadovaujant vyriškajai pusei, pasinaudojusi moters prieraišumu namų židiniui, apribojo jos teises spręsti bendrus genties, tautos, valstybės reikalus. Toks procesas vyko bemaž visose pasaulio kultūrose; jo suformuotos nuostatos tapo įtvirtintos religinėse ideologijose. Tačiau laiko mašina negailestingai trupina praeities atgyvenas; moderni visuomenė turi atstatyti istorijos raidoje padarytas skriaudas, neteisybes moteriai. Būtent tai ir primena tarptautinė Moters diena. Ir jau jokiais būdais ne sovietmečio perversišką tariamos pagarbos moteriai demonstraciją.

Tradiciniame lietuvių kalendoriuje tokios ypatingos šventės nebuvo, seniau jos nė nereikėjo. Gili ir nuoširdi pagarba moteriai čia reiškiama kaip būsimai ar jau esamai motinai. Motinystė kasdien būdavo pamaloninama švelniausiais žodžiais ir gražiausiais jausmais. Tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis savo 1910 metais išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ surašė net 99 malonybinius kreipinius, kaip pašaukti mamą, mamaitę, močiužę, mamulėlę, motinėlytę, mamyčiukę, mamužytę... Lietuviui motinos vardas yra šventas. Tai atsispindi ir mūsų bažnytinėse šventėse. Kalendoriaus rate – devynios Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos šventės, tarsi žvaigždės jos nimbo vainike.

Bet štai laikmečio skersvėjai sugriovė tradicinės šeimos instituciją. Patriarchalinės šeimos irimas prasidėjo dar prieškariu, vaikams išvažiuojant dirbti ir gyventi į miestą. Ir prireikė tokios dienos, kad primintų šventą pareigą motinai. Nutarta Motinos dieną minėti pirmąjį gegužės sekmadienį.

Toliau – dar gražiau... Susidūrę su azijietiškomis klajoklių kultūromis, patyrėme baisų dalyką – motinos vardas ten suteršiamas keiksmu. Ir toks keiksmas prilipo mūsų kalboje! Jaunimui jį įdiegdavo sovietų armijoje, kur kiekvienas įsakymas privalėjo būti keiksmu „pastiprintas“.

Praėjo 25 metai, bet tas rusų armijos dvokas dažnai teršia nepriklausomos Lietuvos orą. Nėra tai toks nekaltas dalykas, tariamo šaunumo demonstracija, nes žodis tampa kūnu... Taigi tai susiję nepagarbiu elgesiu su mergina, smurtu šeimoje, panieka seniesiems. Nesmagu apie tokius dalykus kalbėti, tad geriau atverskime kokį mūsų istorijos puslapį, kalbantį apie tikrą pagarbą moteriai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentuose dažnai pažymima, kad vienas ar kitas teisinis veiksmas atliktas „pagal paprotį“. Ir netgi tarp karališkųjų asmenų. Pavyzdžiui, 1562 m. valdovas Žygimantas Augustas, tekindamas savo seserį Kotryną už Suomijos kunigaikščio Jono, „pagal paprotį klausė karalaitės prie jos sesers, ar sutinka savo valia tekėti“.

Paprotinė teisė sudarė mūsų valstybės pirmųjų teisės sąvadų – Kazimiero teisyno ir Lietuvos Statuto – pagrindą. Statuto pirmoji redakcija buvo priimta 1529 metais. Šie svarbiausi valstybės dokumentai atspindi baltiškojo etnoso papročių specifiką, tarkime, ištekėjusi moteris vertinama labiau negu vyras – už jos sužalojimą ar nužudymą nustatyta dvigubai didesnė bauda. Už merginą, atitekančią iš kito krašto, jos būsimasis vyras turėjo mokėti dvaro pareigūnui „kiaunės” mokestį (vadinamą dokumentuose rusėnų kalba kunica). O mergina, ištekanti už to paties krašto vyro, kiaunės mokesčio nemokėjo, bet pirmą kartą eidama į javapjūtę vaitui „iš savo delno” turėjo duoti 3 uolektis drobės.

Ir štai, kas svarbu mūsų etninėje kultūroje: moteris lietuviškoje šeimoje buvo ne tik „trijų namų kerčių laikytoja“, bet ir pagrindinė tautos tradicijų saugotoja bei perteikėja: nuo lopšinės kūdikėliui iki palaiminamo duonos kepalo.

Bet kaipgi atsitinka, kad mūsų mielosios, gražiosios, darbščiosios moterys virsta raganomis? Štai šiandien vienoje smagiausių iš tradicinių kalendorinių švenčių – Užgavėnėse – neabejotinai persirengėlių būryje sutiksime tokią kūtvėlą. Senojoje baltų mitologijoje ir religijoje Ragana yra miško dievaitė. Vardo etimologija kalba apie jos išskirtinumą visuomenėje, gal aiškiaregystę, pranašavimo ir gydymo gebėjimus. Tad tikėtina, kad raganomis vadintos kaimo žiniuonės, žolininkės.

Tačiau folklore sakoma, kad raganos Jurginių naktį užnuodijančios sulą, per Jonines skrendančios į sueigas ant Šatrijos kalno, apsižergusios avilį. „Pikta akimi“ jos galinčios nužiūrėti gyvulių prieauglį ar net kūdikį. Raganų kenkėjiškos galios ypatingai atsiskleidžia Joninių (Rasos šventės) rytmetį, kada jos gali atimti kaimynų karvių pieną. Labai tikėtina, kad neigiamus bruožus įvaizdis įgavo po Lietuvos krikšto, o ypač – Europoje plintant raganų teismams. Tačiau ligai ištikus ar kitai bėdai prispyrus, kaime kreipiamasi į „raganavimo“ patirtį turinčias moteris.

Pagarba moteriai lietuviškose etnokultūrinėse tradicijose siejasi su visa persmelkiančia gyvybės adoracija. Tai stipriai išreiškiama pavasariui žengiant į mūsų šalį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...