captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Rytų Europoje daug tarpusavio neapykantos, bet yra išimčių

Šįkart užsienio spaudos apžvalgoje – žvilgsnis į poslinkius Lietuvos pietų kaimynėse, sudarančiose vadinamąją Višegrado šalių grupę. Tie poslinkiai ne visais atžvilgiais džiuginantys. Tačiau ne visur musulmonų baidomasi, kaip ir ne visi musulmonai pateisina terorizmą ir moterų žeminimą.
V. Radžiūno/LRT nuotr.
V. Radžiūno/LRT nuotr.

Budapešto dienraštyje „Nepszabadsag“ vengrų rašytojas ir socialinis psichologas iš Bratislavos Pėteris Hunčikas rašo, jog šių keturių šalių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos – pasirengimas bendradarbiauti stovi ant molinių kojų. Kodėl?

Ogi todėl, kad nacionalinių vertybių šaukimasis, nacionalinių sprendimų aukštinimas priešais Briuselį tik vėl atgaivins senąsias šias valstybes skiriančias konfliktų linijas.  

„Kaip iš Versalio patenkame į Višegrado šalis? Paryžiaus susitarimų 1919 m. tikslas buvo tautinių valstybių sukūrimas. Tačiau tautinių valstybių tarpusavio varžybos vedė prie neapykantos. O ši neapykanta vedė prie naujo karo.

Po to prasidėjo ilgai trukęs sovietų dominavimas, kurio metu problemą siekta išspręsti, sukuriant tarybinį žmogų (homo sovieticus). Pagaliau atėjo 1989-ieji.

Iš Europos Sąjungos pusės tai reiškė: pirmiausia, sienos neliečiamos! Antra, jūs vis tiek negalite vienas kitą nugalėti! Trečia, bandykite vienas su kitu bendradarbiauti! Gerai, bendradarbiausime, tačiau prieš ką?

1991 m. jau nebebuvo bendro priešo. Reikėjo kažkokio, tačiau niekur  nesimatė, bendro tikslo. Apie atjautimą ir solidarumą negalėjo būti jokios kalbos: Višegrado valstybės viena kitos pakęsti negalėjo. Vien tik pabėgėlių brovimasis į šį regioną išryškino šių valstybių tikrąjį „Aš“.

Ir taip tiesus kelias vėlek vedė į Versalį. Ten viskas susitvarkys. Tik prakeikti slovakai (ir čekai, ir lenkai) tegul pagaliau supranta, jog visų pirma svarbi tik vengrų tiesa!“ – rašė Vengrijos sostinės dienraštyje „Nepszabadsag“ Pėteris Hunčikas.

Pažvelkime į Prahos verslo dienraštį „Hospodarske noviny“. Jo puslapiuose ekonomistas Tomaš Sedlačekas visame dabar pasireiškiančios  neapykantos prieš pabėgėlius ir Europos Sąjungos politiką putojime  įžvelgia ir kažką pozityvaus savo šalies, Čekijos, atžvilgiu.

Juk čia liaudies balsas vis dar pasireiškia per rinkimus! „Mūsų šalis išsirinko vyriausybę su ministru pirmininku Bohuslavu Sobotka priešaky, o visokie Zemanai ir Klausai parlamento rinkimuose vos vos gavo balsų.

Taip, Čekijos rinkėjas nesibaido burnojimų, nesibaido voliojimosi baimėje ir neapykantoje (prieš Europos Sąjungą, prieš Jungtines Amerikos Valstijas. prieš bėglius, prieš kitamanius), bet visa tai tik retorikos plotmėje.

Šitaip tautos juntamas pyktis ir lieka impotentiškas, pasyvus, randantis išraišką tik simboliniame lygmenyje. Visi tie riksmai ir tėra tik riksmai. Akivaizdžiai norime prezidento, kuris beveik į visas puses (išskyrus Rusiją) spjaudosi tulžimi ir nuodais, tačiau nenorime jo tokio vyriausybėje. Tuo Čekijos respublika ir skiriasi nuo kitų Višegrado ketverto šalių.

Visos trys kitos šalys pokomunistiniu laikotarpiu tai vieną, tai kitą kartą vyriausybėje turėjo arba kraštutinę, arba nacionalistinę partiją, kuri likusiame Vakarų pasaulyje kėlė nuogąstavimų. Mes, čekai, tokios partijos valdžioje niekada neturėjome.

Kaip tik du mūsų paskutinieji prezidentai visada sielojosi dėl užsidarymo nuo kitų, dėl ekscesų, dėl ekstremistinių nuotaikų plitimo. Užtat mūsų neapykanta visada buvo bedantė, nors ir gerai pasitarnavo kaip ventilis garams nuleisti, kaip palyda alaus ąsočių trenksmui į stalą, – bet niekam daugiau“, – rašė Tomaš Sedlačekas Čekijos sostinės verslo dienraštyje.

Šiame kontekste įdomus ir žurnalisto Alexanderio Hertelio straipsnis Vokietijos radijo svetainėje „Deutschlandfunk“, pavadintas „Mes pirmiausia lenkai, tik paskui musulmonai“.

Straipsnyje rašoma, jog „Lenkijoje jau kelis šimtmečius gyvena nusulmonų mažuma – totoriai. Jie prisitaikė prie katalikų visuomenės daugumos.

Prisitaikymo lygį rodo kad ir jų laikysena bėglių politikos klausimu. Dauguma totorių musulmonus iš arabiškųjų šalių – iš tiesų, savo tikėjimo brolius – atmeta“.

Šie totoriai, gyvenantys Krušinianų kaime šiaurės rytų Lenkijoje netoli Baltarusijos sienos, turi ir savo mečetę. Tai seniausia tokia Lenkijoje, bet jai tik 180 metų.

Totorius pakvietė ir jiems kaime žemės davė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis, kadangi jie, daugiausia kilę iš Krymo, 17-ąjį šimtmetį kovojo už Abiejų tautų respubliką prieš Osmanų imperiją.

„Karalius Jonas Sobieskis neturėjo pinigų, kad totoriams sumokėtų už jų paslaugas. Todėl jis jiems davė žemės. Taip 1679-aisiais šičia ir atvyko pirmosios 45 šeimos.

O Vilniaus apylinkėse jau nuo 14-ojo šimtmečio gyvena totoriai, kurie tąsyk bėgo nuo vidaus karų“, – sakė Krušinianų totorių bendruomenės atstovas Džemilis Gembičius ir pridūrė, jog tų senųjų totorių ir jų sulietuvėjimo atminimui lenkų totoriai šiandien dar vadinami ir „lipka totoriais“. 

„Abiejų tautų respublikoje totoriai nemokėdavo jokių mokesčių, tačiau kiekviena šeima turėdavo pristatyti nors vieną raitelį kariuomenei. Vyrai turėdavo teisę vesti vietos merginą ir vaikus auklėti pagal islamą.  

Todėl totoriai ir gaudavo bajorų pavardes ir teises. Užtat mes šiandien ir turime tokias gražias lenkiškas pavardes: Murawski, Popwawski, Bogdanowicz“, – pasakojo totorių bendruomenės atstovas.

Per tuos 350 metų nuo jų atvykimo į Lenkiją totoriai pamažu asimiliavosi, įsijungė į lenkų daugumos visuomenę, ir šiandien šiaurės rytų Lenkijoje gyvena apie 3000 totorių, truputį į rytus Baltarusijoje – apie 6000, o šiauriau Lietuvoje – apie 4000.

Pačiuose Krušinianuose šiandien gyvena tik trys totorių šeimos, gerai sugyvenančios su kaimynais katalikais, sakė totorių bendruomenės vyresnysis Bronislawas Talkowskis: „Pas mus ne taip kaip Saudo Arabijoje, kur popietės maldai nutraukiamas darbas ir mašinos nustoja važiuoti. Čia kitokia tikrovė. Niekas netrukdo kitam ir su juo nesiginčija. Nėra jokių problemų.“

„Mes visų pirma lenkai, – sako B. Talkowskis, – tik kitos kilmės ir tikybos. Mūsų vertybės lenkiškos. Tai matyti ir iš to, kaip suprantame islamą.

Korane pasakyta, kad moterys privalo rengtis kukliai. Tačiau „kukliai“ arabo akimis reiškia ką kita nei lenko akimis.

Lenkijos totoriams leidžiama profesijos ir religijos atžvilgiais laisvai plėtotis ir kartu sugyventi. Per Kalėdas galima lankytis pas katalikus, pas stačiatikius, pas žydus, galima juos pasikviesti ir pas save į namus.

Visa tai tik geros valios, tarpusavo supratimo ir susipratimo klausimas“.

Tačiau ne visi lenkai tokie supratingi. Ultranacionalistai, kurie atmeta kiekvieną islamo formą, nuolatos burnoja internete prieš „teroristus“. Retkarčiais pasitaiko ir vandalizmo išpuolių prieš mečetę Krušinianuose.

Tačiau į savo kaimą Lenkijos totoriai nenori priimti pabėgėlių – ne tik dėl to, kad čia jiems trūksta vietos, bet ir dėl šių žmonių kultūros ir būdo, bet ne religijos.

„Religiją aš ginu, – sakė B. Talkowskis, – pasisakau už pagalbą vargšams, silpniesiems, moterims. Bet tai, kas, pvz., dėjosi Kelne, nieko bendro neturėjo su religija.“

Kaip po įvykių Kelne lenkų nacionalistai smerkiančiai prikiša arabams moteris žeminantį elgesį, taip ir Lenkijos seimo narys Selimas Chazbijewiczius dažnai lieja apmaudą prieš pabėgėlius ir skarele apsigaubusias moteris.

„O jis, kontroversijas keliantis politologas, pats yra totorius“, – baigia savo straipsnį portale „Deutschlandfunk“ žurnalistas Alexanderis Hertelis.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...