captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. J. Baltrušaičio laiškai – pirmiausia sau

Nuošė knygų mugė. Renginys, tarsi atlaidai sutraukęs į sostinę minias skaitytojų. Keturių dienų maratonas priminė turgų, kuriame galima rasti ir aukštos prabos antikvarinių vertybių, ir nevertų turėti. Buvo puikių renginių, tačiau jų reikėjo paieškoti, o svarbiausia – patekti.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

Knygų mugės organizatorių skonį ryškiausiai atskleidė geriausio laiko – šeštadienio 17 val. – skyrimas diskusijoms „Stipri moteris nori stipraus vyro“, „Pokalbiai apie seksą“ bei knygos apie kvepalus pristatymui. Gavėnios laikui tinkama Juliaus Sasnausko knyga „Kaip buvo pradžioje“ arba naujai papasakota Tėvo Stanislovo gyvenimo istorija buvo nukeltos į darbo dienos 10 val. ryto.

Provincialumą liudijo ir mugės svečiai. Gausiai buvo atstovaujama Ukrainai, o garbingiausia viešnia – detektyvų rašytoja Marina Stepnova iš Rusijos.

Amžinąsias vertybes skleidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pristatytos knygos. Noriu stabtelėti prie vienos iš jų – Jurgio Baltrušaičio „Laiškais“. Knygos paantraštė skelbia: „Rašau tik tai, kas yra mano gili vidinė būtinybė“.

Pasak leidinį pristačiusios profesorės Viktorijos Daujotytės, „išgyvename laiškų eros pabaigą“; „dar turime patirti, kas yra, kas gali būti laiškas“. J. Baltrušaičiui rašymas kilo iš apmąstytos vidinės būtinybės, laiškuose jaučiamas jo asmenybės gylis, nes, kaip pats rašė, savo lyrikos pasaulį sukūrė „vienatvėje, kurią pats pasirinkau, savo rūpesčių, skausmų, pernelyg gilių, kad galėčiau jais su kažkuo pasidalinti, tylumoje“ (1910).

J. Baltrušaitis vadinamas vienu didžiausių savo laiko laiškininkų. Jo laiškai – tai aukšto lygio poetinė proza, juose atskleidžia tai, kas kitaip nėra pasakoma, „kiekvienas kūrinys tarsi malda“. Prieš pusę amžiaus pradėjusios tirti J. Baltrušaičio kūrybą profesorės V. Daujotytės teigimu, jie liudija vidinį žmogaus gyvenimą, rašyti laišką J. Baltrušaičiui reiškė kalbėtis su pasigestu, pasiilgtu žmogumi. Laiško rašymas jam buvo ir savianalizės, ir savistabos mokymasis.

Laiškuose, lietuvių, rusų, italų kalbomis rašytuose žymiems Rusijos, Italijos, Anglijos, Lietuvos rašytojams, aktoriams, žurnalistams, gausu poeto atviravimų („Žinok, kad aš kenčiu ne audringą žmogišką kančią, o tylų, gilų liūdesį, kuris lyg dangus įėjo į mano neramų gyvenimą“), įspūdžių (kad ir apie tai, kaip gatvėje pamato Henriką Ibseną, o „vėjas plaka jį prie sienos“) ir rūpesčio dėl Lietuvos: „Kad tik jos neprarastumėm!“

Intriguojantys ir dėmesį prikaustantys J. Baltrušaičio laiškai sutilpo vienoje knygoje, nors, pasak knygos sudarytojos Julijos Snežko, būtų galima išleisti šešis jų tomus. Likusiuosius Paryžiuje saugo poeto sūnus. Jis leidžia tik pavartyti laiškus, bet jokiu būdu nefotografuoti ir nekopijuoti jų, nes nori pelningai parduoti ir taip užtikrinti sočią ateitį garsiojo poeto ir diplomato vaikaičiams.

1910 metų spalį Jurgis Baltrušaitis rašė: „Jei kovojate, tai kovokite iki galo, stipriai ir džiaugsmingai, tvirtai ir negailestingai. Kitaip pelkė sugrauš Jus savo rūdimis.“ Gal šie žodžiai įkvėps ir dabartinės knygos sudarytojus surinkti visus likusius poeto laiškus.

Norisi, kad poeto ir diplomato, kurio amžinojo poilsio vieta Paryžiaus kapinėse neįtraukta į lankytinų vietų sąrašą, pavyzdys dažną paskatintų pradėti rašyti laiškus, kalbėtis su artimaisiais, o pirmiausia – su savimi. Juolab kad, kaip rašoma B. Baltrušaičio laiškų knygoje, „žodis buvo [man] atrama, suteikė šiek tiek saugumo ir tvirtumo jausmo po kojomis“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...