captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Pirmąjį pavasario mėnesį sutinkant

Sveikindamas su kovo – pirmojo pavasario mėnesio – pradžia, turiu gerą žinią: nagi į Lietuvą parskrido gervės. Pilkoji gervė, lotyniškai vadinama Grus grus,  buvo tapusi reta paukščių rūšimi mūsų gamtoje; o juk tai pats didžiausias mūsų sparnuotis.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Žiemoja jos toli – Šiaurės Afrikoje. Beatodairiška melioracija sovietmečiu buvo beveik išnaikinusi gervių populiaciją. Pastaraisiais metais šių didelių ir grakščių paukščių sparčiai gausėja; perinčių porų suskaičiuota jau per tūkstantį. Jų pavasarinių tuoktuvių šokiai tokie įspūdingi, kad senovėje gervė buvo tapusi meilės dievaitės įvaizdžiu. Ir liaudies dainose „Lek gervė, lek gervelė...“

Gervė, gamtos fotografo Mariaus Čepulio (www.facebook.com/cepuliofoto) nuotr.

O kas „padovanojo“ vardą pačiam kovo mėnesiui? Tikriausiai jis buvo taip pavadintas todėl, kad jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda kovai  (kovarniai). Jie netoli iš gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį, kitą kilometrų. Daug kovų dabar žiemoja miestuose. Šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo.

Yra ir kita mėnesio pavadinimo kilmės versija. Juk šį mėnesį į Lietuvą ateina pavasaris, ledus išneša upės, pradžiūsta keliai. Senovėje lietuvių kariai patraukdavo į žygius. Žinia, prieš tai atnašavę karo dievui Kovui arba Karoriui. O melsdavo jį pagalbos, kaip rašo istorikas Teodoras Narbutas, prisėdę ant balno gimtojoje pirkioje, šalia krosnies.

Gyvojoje kalboje galima išgirsti kovo mėnesį  „morčiumi“ pavadinant. Ar beatpažinsime, kad tai romėnų karo dievo Marso vardas, –  dabar žodį besiejame su katinų pavasarinėmis meilės varžytuvėmis ir serenadomis.

Metų ratą pagal mūsų tautinius papročius skaičiuojant žemdirbiškai, pradedant nuo pavasario, pirmosios kovo dienos buvo itin sureikšminamos. Manoma, kad jos nusakančios būsimųjų metų orus: kokia kovo pirmoji – toks bus ir pavasaris, antroji nurodanti vasaros orus, o  jau kovo trečioji – rudens.

Šie metai – keliamieji, todėl vasaris buvo viena diena ilgesnis. Kai kuriose tautose gyvuoja prietarai, kad tokie metai – nesėkmingi, pilni nelaimių. O kilę tokie nuogąstavimai iš to, kad keliamųjų metų skaičiavimas sukeldavo keblumų; jiems tekdavo sudaryti atskiras lenteles ir pan.  Pasaulio pabaigos pranašautojai ir mūsų laikais vis nerimsta, – šiemet gąsdina asteroido smūgiu, panašiu kaip 2013 m. virš Rusijos miesto Čeliabinsko. Mat astronomai pastebėjo apie poros dešimčių metrų skersmens luitą, kuris kovo antrą savaitę praskries netoli Žemės. O vienas toks kosmoso klajūnas vasario mėnesį jau sprogo virš Atlanto.

Tad įdomu, kaip kalendoriuje atsirado keliamieji metai, ir kodėl  vasaris apskritai toks trumpas? Atsakymas slypi istorijos gelmėse, bet ne mūsų krašto, o senųjų laikų Romos. Tačiau laiką visos žemdirbių tautos skaičiuoja panašiai.

Kuomet tik tvėrėsi būsimoji Antikos laikų galybė, tik statėsi Romos sienos, kalendorius ten turėjo dešimt mėnesių,  suskirstytų pagal žemės ūkio darbus. Žiemą žemdirbiui poilsis, tada laikas apskritai neskaičiuotas. Metų pradžia laikytas pavasaris, pirmojo mėnesio vardu, kaip paminėta anksčiau, buvo pagerbiamas Marsas, pergalingasis karo dievas, nugalintis ir žiemą, ir šalčius. Antrojo – žemės deivė Maja, trečiojo – dievų motina Junona. O toliau mėnesiai buvo tiesiog sunumeruoti skaičiais. Tie vardai įsitvirtino daugelio pasaulio šalių kalendoriuose ir vartojamo iki šių dienų.

Romos valstybei kaskart tvirtėjant ir plečiantis, prireikė kalendorių tobulinti. Kad uždarius metų ratą, buvo pridėti du mėnesiai – januarijus ir februarijus. Pirmasis paskirtas laiko dievaičio Jano garbei, antrasis – pagerbiant požemio karalystės mirusiųjų valdovą Febrų. Metams baigiantis juk reikia pagalvoti ir apie amžinybę… Tam romėnai turėjo nuodėmių išpažinimo ir apsivalymo nuo jų dieną, kurią ir vadino Februa. Dienų paskutiniajam metų  mėnesiui nuo kitų, turinčių paeiliui tai 30, tai 31-ą, liko viso labo 28. Tik kas ketvirtieji metai jam pridedama dar viena diena, nes Žemė apie Saulę apibėga per 365 ir dar ketvirtį  paros.

Tvarkant kalendorių, metų pradžią romėnai susiejo su žiemos saulėgrįža, kuri būdavo pažymima gražia Nenugalimos saulės švente – Solis invicta. Tada januarijus pasidarė pirmuoju, o februarijus – antruoju metuose. Tik mėnesių numeracijos nesumota pakeisti, tad devintasis, pavyzdžiui, liko septembrijumi (rugsėju), o dvyliktasis – decembrijumi (gruodžiu). Šią reformą, patariamas Aleksandrijos astronomo Sozigeno, 46 m. prieš Kristaus gimimą įtvirtino Romos imperatorius ir vyriausias žynys Julius Gajus Cezaris. Jo vardu  ir vadinama ši kalendorinė sistema, taip pat ir vienas iš mėnesių.

Krikščionys perėmė romėniškąjį kalendorių, nes jame jau buvo užfiksuotos naujajam tikėjimui svarbios datos. Kartu su visais pavadinimais, kurie ir šiandien tebevartojami daugelyje pasaulio kalbų. Savitus mėnesių pavadinimus, be lietuvių, Europoje išsaugojo tik kai kurios slavų tautos – lenkai, čekai, baltarusiai, ukrainiečiai. Kalendorinių švenčių turinys, žinoma, pasikeitė iš esmės. Februa tapo purifikacijos švente, skirta Švč. Mergelės Marijos, Kristaus motinos įvesdinimui į bažnyčią atminti.

Tačiau viduramžiais buvo pastebėta, kad bažnytinės šventės ėmė neatitikti joms priklausančių metų sezonų, pavyzdžiui, Velykos „pabėgo“ į vasarą; nuo trumpiausios metų dienos gerokai nutolo kūdikėlio Kristaus gimtadienis ir kt.  Pasirodo, Julijaus kalendoriuje per 400 metų susikaupdavo 3-ų dienų paklaida, vis tolinanti svarbiausias datas nuo gamtos reiškinių.

Italų gydytojas ir matematikas Luidžis Lilijo pasiūlė tobulesnę keliamųjų metų taisyklę: 400 metų tarpsnyje  jų turi būti trimis mažiau. Todėl, jeigu besibaigiantys dviem nuliais metai yra nedalūs iš 4, jų nereikia laikyti keliamaisiais. Nauja taisyklė buvo įteisinta popiežiaus Grigaliaus XIII bule 1582 m. vasario 24 d. Dabar vienos paros paklaida susidaro tik per 3300 metų.

Pasaulis grigališkąją reformą sutiko labai skirtingai. Lietuva kartu su kitais katalikiškais kraštais ją priėmė iškart.  O stačiatikių bažnyčia iki šiol tebenaudoja Julijaus kalendorių, atmetusi reformą tuo pretekstu, kad naujojo stiliaus skaičiavimu Velykų šventė kartais būna vėliau už žydų Paschą, o tai neatitinka istorijos. Šiandien tarptautiniuose ryšiuose naudojamos tik naujojo stiliaus datos, nepaisant to, kokiu kalendoriumi gyvena, kokią pagrindinę religiją išpažįsta šalis.

Paminėjus tradiciniame kalendoriuje sureikšmintas tris pirmąsias kovo dienas, būtina pasakyti ir apie ketvirtąją – šventojo karalaičio Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo pagerbimo oktavos pradžią. Kartu Vilniuje  prasidės tradicinis Kaziukas – visos Lietuvos tautodailininkų ir amatininkų  šventinė mugė.  Su gera nuotaika pasitikime pavasarį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...