captcha

Jūsų klausimas priimtas

Joninės ar Rasos šventė?

Birželio 21-ąją, saulei dar netekėjus, 2.08 val. nakties Žemė kasmetinėje kelionėje pasiekia savo orbitos vasaros saulėgrįžos tašką. Tai –astronominė vasaros pradžia. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Birželio 21-ąją, saulei dar netekėjus, 2.08 val. nakties Žemė kasmetinėje kelionėje pasiekia savo orbitos vasaros saulėgrįžos tašką. Tai –astronominė vasaros pradžia.

Dar porai dienų prabėgus, toji pradžia tradiciškai pažymima saulėgrįžos švente, vadinta Kupolėmis arba Rasa. Valstybinių šventinių dienų sąraše – tai Joninės. Dienos trukmė tada bus jau minute trumpesnė, todėl ir sakoma, kad saulutė „sugrįžta“. Iš kurgi? Mitiškai mąstant, nuo dangiškojo vasarvidžio kalno...

Kitados saulėgrįžą švenčiant, būdavo atlikinėjamos sudėtingos apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai, deginami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai. Žolynų rinkimas senoviškai vadinamas kupoliavimu. Mažojoje Lietuvoje kupolė – tai gėlių puokštė, iškelta ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Iš trijuose laukuose surinktų žolynų merginos pindavosi vainikus. Burdamos ateitį, juos mesdavo ant medžio, plukdydavo vandeniu, pasidėdavo po galva pranašiškam sapnui. Ir tikėta, kad vidurnaktį pražydęs papartis atskleidžia visas gyvenimo paslaptis…

Žemdirbiams  iškilioji vasarvidžio šventė susijusi su  rugių žydėjimu. Tuo metu jie jau yra „pasikėlę“, plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Banguoja laukas, vėjo glostomas... Kaitriau saulutė pašildys – ir pakils virš jo miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Valstiečiai taip skaičiuoja: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“.

Štai iš kur šventės Rasos pavadinimas! O trejos devynerios – mėnulinio kalendoriaus taisyklė.

Mūsų laikais žodžiui „šventė“ dažniausiai suteikiama pramogos, poilsio, linksmybių prasmė. Tačiau įsimintina ir paliekanti gilius bei malonius prisiminimus yra ta šventė, kurioje suderinta tiek sakralioji, tiek ir linksmybių dalys. Kultūros renginių organizatoriams tenka rinktis iš dviejų Joninių šventės galimybių.

Pirmoji kildintina iš Jono ir Janinos vardadienių. Kokios tautinės tradicijos su tuo susijusios? Kaime vardadienius pažymėdavo labai paprastai: užkabindavo vainiką slapčiomis ant trobos durų, tegu spėlioja, kas Joną ar Janiną pagerbė. Na, varduvininkas pasikviesdavo draugus, pavaišindavo alumi, – štai ir visos Joninės. Šiuo vardu gana smagią  šventę jau daug metų rengia Jonavos kultūrininkai,  kuriuos pats miesto vardas įpareigoja. Nidoje rengiamose Joninėse taip pat turi daug pramoginių elementų, tačiau ir žvejų folkloro čia nestinga.

Antroji galimybė – Kupolių arba Rasos šventė. Taip ją įvardijo Romuvos kultūrinis sąjūdis, pradėjęs šventę rengti prieš 45 metus Kernavėje.

Istoriografiniai šaltiniai tikrai nedaug ką pasako apie jos vyksmą. Iš senųjų laikų Rasų ar Kupolių šventės papročiuose išliko tik merginų burtai su gėlių vainikais, devyneriopų žolynų puokšte po pagalve, tikėjimai raganų kerais rytmečio rasotoje pievoje. Ir tik retoje Lietuvos vietovėje jaunimas vakarodavo prie laužo.  Be to, ir alaus gėrimo per saulėgrįžos šventę istoriografiniai šaltiniai  visiškai nemini, juk miežiai dar tik plaukėja… Žinoma,  alus nereikalingas, kai nusiteikiama įsiklausyti į gamtos garsus, rasos lašeliuose įžvelgti vaivorykštės spalvomis suspindusią saulutę.

Prieškariu šventę ėmėsi plačiau rengti šaulių, jaunųjų ūkininkų organizacijos. Visa tai, ką šiandien matome kultūros darbuotojų sustyguotose saulėgrįžos šventėse, yra ne autentika, bet romuvietiška rekonstrukcija. Gėlių puokščių aukojimas dievaitėms Gabijai ir Žemynai, vartai prie piliakalnio ir  prausimasis prie jų, eisena su deglais aplink rugių lauką bei kiti gražūs dalykai – deja, tik prieš 45 metus sugalvoti ritualai. Viskas tikrai gražu, prasminga, artima gamtai, bet… dirbtina. O kiek gi žmonių šiandien Lietuvoje atlikinės įsijautę surežisuotus ritualus, kurių tikroji prasmė pasimetė istorijos ūkanose jau prieš šimtmečius?

Žinoma, saulėgrįžos šventė, kalendoriaus lapelyje įrašyta kaip Joninės, turi teisę būti vadinama ir Kupolėmis ar Rasa. Lygiai kaip žiemos saulėgrįžos šventė susideda iš dviejų skirtingų dalių – Kūčių ir Kalėdų, vasaros šventės išvakarės ir rytmetis apipinti skirtingais tikėjimais. Kupolės – merginų šventė, Rasa – tariamas raganų siautėjimas. Latviuose ši diena vadinama Lyguo švente, ne Janio vardinėmis. Pavadinimas – iš priedainių garsažodžių. Šventės vardas skatina tądien dainuoti. Baltijos šalių Dainų šventės įrašytos į Pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą, tad dainuokime prie laužo!

Masinė šventė nebūna be kermošius ar mugės. Tegu tai bus ne tik prasminga, bet ir skani šventė! Pavyzdžiui, varškės sūriais lietuvės šeimininkės gali nustebinti net ir Europą. Saulėgrįžos šventei labai tinka maistas, kilęs iš rasotų pievų. Tad galėtų vykti sūrių konkursai, ragautuvės, prekyba.

Būtų gerai, jeigu šios šventės metu sugalvotume kaip nors savitai, įdomiai atskleisti žmogaus bei gamtos saitus, jų esmingumą. Gal galėtų tai būti ekologinio pobūdžio akcijos, atkreipiančios visuomenės dėmesį į vandens švarą, retų augalų globą. Juk didžiausias Lietuvos turtas – jos gamtos grožis ir įvairovė.

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...