captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Mainos rūbai margo svieto“

Kas prieš 10 metų būtų galėjęs pamanyti, jog tarp Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų konservatorių atsiras balsų, pasisakančių už tos pačios lyties asmenų „santuokos“ įteisinimą? Bet taip įvyko.  Jungtinėje Karalystėje tai padarė pats premjeras Davidas Cameronas, o Amerikoje – buvęs respublikonų pretendentas į prezidentus Jonas Huntsmanas.
 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Kas prieš 10 metų būtų galėjęs pamanyti, jog tarp Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų konservatorių atsiras balsų, pasisakančių už tos pačios lyties asmenų „santuokos“ įteisinimą? Bet taip įvyko.  Jungtinėje Karalystėje tai padarė pats premjeras Davidas Cameronas, o Amerikoje – buvęs respublikonų pretendentas į prezidentus Jonas Huntsmanas.

Pastarasis vadinamųjų „paleokonservatorių“ žurnale „American Conservative“, iš kurio šiose apžvalgose jau esame nemažai citavę praeityje, parašė straipsnį, ginantį tai, ką jis vadina „santuokų lygybe“, ir ginantį ją tiesiog kaip konservatorių interesą.

„Santuokų lygybė“, priminsime, tai reiškia, kad suaugę žmonės, nesvarbu kokia jų lytis, turi vienodą teisę susituokti – vyras su vyru, moteris su moterimi, vyras su moterimi, moteris su vyru.

Žinoma, tradicinė santuoka yra tik tarp dviejų priešingų lyčių asmenų. Bet kodėl santuoka turi būti tik tradicinė? Kodėl ji negali būti – kitokia, netradicinė?

Daugelis konservatorių atsako, jog tai visiškai aišku. Gal ir gali būti kokia nors dviejų tos pačios lyties žmonių sąjunga, bet tai jokiu būdu nebus santuoka – bent jau ne pagal konservatorių principus.

Konservatoriai juk yra tie, kurie palaiko tradicijas – bent jau geras tradicijas. O dviejų vyrų santuoka tikrai nėra nei tradicija, nei gera. Taip pat ir dviejų moterų santuoka – nei tradicinė, nei gera.

Jonas Huntmanas neginčija, kad ne tradicinė, bet jis ginčija, kad dviejų tos pačios asmenų santuoka nėra gera. Įdomu, kokie jo argumentai?

Pirmiausia jis sako, kad jis pats su moterimi „susituokęs jau 29-erius metus. Ir mano santuoka – didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas“. Po to jis teigia, kad „nieko nėra konservatyvaus politikoje, kuri kitiems amerikiečiams paneigia galimybę sukurti tuos pačius santykius su mylimu žmogumi“.  

Taigi, jeigu vyras myli vyrą arba moteris myli moterį, tai įstatymas jiems turi leisti apsivesti – o Amerikoje „įstatymas turėtų visus traktuoti lygiai – nesvarbu, ar jie tuokiasi bažnyčioje, kitoje religinėje institucijoje ar merijos santuokų rūmuose.

Tai nereiškia, kad kokia nors religinė grupė būtų valstybės verčiama pripažinti santykius, prieštaraujančius tos grupės sąžinei. Pilietinė lygybė suderinama su sąžinės laisve ir netgi ją skatina“, - rašo Jonas Huntsmanas.

Tai, beje, konservatyvus politikas, ne tik bandęs gauti (nesėkmingai)  respublikonų partijos nominaciją į Jungtinių Valstijų prezidentus, bet ir buvęs Jutos valstijos gubernatorius bei Amerikos ambasadorius Kinijoje.

Jo straipsnis pasirodė žurnale, kuris save laiko „paleokonservatyviu“, o tai reiškia, kad leidinys siekia atstovauti pačiai seniausiai, tradiciškiausiai amerikietiškojo konservatizmo pakraipai.

Todėl nenuostabu, kad straipsnis tarp skaitytojų sukėlė gausybę reakcijų. Jų buvo per du šimtus, bet jos beveik visos, tiek nepritariančios, kurių dauguma, tiek pritariančios – santūrios, neužgaulios ir vertingos, pasakančios ką nors inteligentiško.

Tai didelis skirtumas nuo kai kurių lietuviškų svetainių, kurių komentarų skilčių nepavadinsi kitaip nei srutų duobėmis.

Štai vienas kritiškas komentatorius vardu Nickas rašo: „Esu nustebęs, kad žurnalas „American Conservative“ tai išspausdino. Ne dėl to, kad J. Huntsmano idėjos klaidingos (nors taip yra), bet dėl to, kad visas jo straipsnis toks banalus“. Komentatoriui užkliūna tai, jog J. Huntsmanas ragina respublikonus keisti savo tradicinį požiūrį į santuoką vien dėl to, kad taip darydami jie laimėtų daugiau balsų.

Be to, pasak komentatoriaus, „J. Huntsmanas, regis, painioja pilietinę santuokos instituciją ir ją lydinčias teises su natūraliąja santuokos institucija ir jos kelių tūkstančių metų istorija, kuri senesnė už demokratiją ir Vakarų civilizaciją, visai nekalbant apie apgailėtiną respublikonų partiją.

J. Huntsmanas, kaip ir daugelis kitų prisitaikėlių, daro prielaidą, kad gėjų lobis siekia „santuokų lygybės“. Nesąmonė. Jie siekia „santuokų dviprasmybės“, tai yra perkurti vedybų sąvoką pagal savo įsivaizdavimą. Ką tai galėtų reikšti? Na, tikrai ne patvarius vedusiųjų santykius ar sumažėjusį skyrybų skaičių. Ir tikrai tai nereikš, jog į tokias šeimas įvaryti vaikai sulauks tvirtų abiejų lyčių elgesio pavyzdžių.

Bet tai beveik tikrai reikš laisvo religijos praktikavimo tolesnius apribojimus, dvasininkams ir bažnyčioms bus varžomas ar nustatinėjamas vestuvių ceremonijų atlikimas, jeigu jie ir jos savo tikėjimo dalykų nemes taip greitai per tvorą, kaip tai padarė J. Huntsmanas“, – rašo komentatorius Nickas.   

O kitas komentatoriuis vardu Jasonas rašo, kad „būti konservatyviam tai reiškia būti linkusiam ką nors išlaikyti. Bet ten, kur tos pačios lyties asmenų vedybų nėra, kaipgi įmanoma tokias išlaikyti?

Buvau pasiruošęs skaityti ir svarstyti J. Huntsmano argumentą, kad ateityje respublikonai neturėtų smarkiai forsuoti savo konservatyvios vizijos tokiais socialiniais klausimais kaip santuoka. Tačiau nebuvau ir nesu pasiruošęs svarstyti, tuo labiau priimti argumento, kad respublikonaui nuo šiol privalo tiesiog palaikyti savo oponentų viziją socialiniais klausimais“, - rašo Jasonas.

O politologas katalikas Christopheris Manionas rašo: „man nesvarbu respublikonai, tačiau konservatizmas beprasmis be natūraliosios teisės. Santuokų lygybė – ir egalitarizmas apskritai – nepaiso natūraliosios teisės ir pirmenybę duoda valiai virš realybės.

Tai, žinoma, veda prie katastrofos. O bręstančiam tironui tai kuo puikiausiai tinka, jis gali tik įžengti ir pasiūlyti tvarką, kai aplinkui tvyro chaosas“. 

Bet kiti komentatoriai džiaugiasi, kad Jonas Huntsmanas nusilenkė tikrovei, kad „suprato, jog priešintis vedybų lygybei yra tas pats, kaip kadaise buvo priešintis lygių teisių suteikimui juodaodžiams. Jei esi ne toje istorijos pusėje, kada nors būsi negailestingai nuvertinamas“, rašė Bekė.

O Kelsė pridūrė: „taip džiugu matyti konservatorių, kuris žino, ką kalba, ir kuris supranta, kad lesbijiečiams, gėjams, biseksualams ir transseksualams Amerikoje reikia lygių teisių, o respublikonams reikia iš pagrindų pasikeisti“.   

Paulas Emmonsas ginčija, kad „visų amžių išmintis būtų ta, jog santuoka yra tik vieno vyro ir vienos moters lytinė sąjunga. O kurgi poligamija, kai vienas vyras turi kelias žmonas – ši santuokos forma ilgai gyvavo įvairiose visuomenėse“.

Be to, įstatymų leidėjus keisti savo nuomonę homoseksualų vedybų įteisinimo naudai skatina patirtis – pirma, patirtis susipažįstant su homoseksualiais žmonėmis, kuriems nebereikia slapstytis, antra, sužinant, kokius stebuklus homoseksualų poros padarė augindamos vaikus, įskaitant tokius, kurių niekas kitas nenorėjo“.

Toliau Paulas Emmonsas priduria „dar du argumentus J. Huntsmano tezės naudai: pirma, homoseksualūs žmonės linkę būti konservatyvūs, antra – vedę žmonės taip pat“.

Apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...